Nacionalinio charakterio bruožai Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“

TEIGINIAI PASTEBĖJIMAI, CITATOS,

KOMENTARAI
Trijų veikėjų – Mykoliuko, Severjos, Geišės – ryšys su gamta
MYKOLIUKAS Žmonėms Mykoliukas nebuvo
Atranda paguodą. reikalingas, todėl Mykoliukas gyveno
Padeda išgyventi žiaurią baudžiavinę tikrovę, viengungišką tarp gamtos. Visoje apysakoje naudojama
vienatvę. natūros erdvė. Severija ir Mykoliukas
SEVERJA susitinka girioje- gamtoje. Mykoliukas
I apysakos dalyje ryšys daugiau praktinis nei dvasinis: į gamtą mėgo groti savo smuiku gamtoje, kai
eina grybauti, linksmintis, šokti Mykoliukui griežiant, o ne svajoti. būdavo liūdnas. Kūrinyje minima apie
Tėvų namuose buvo mergautinėmis dienomis „buvo savotiškai Mykoliuko ryšį su gamta ,, Lygiai taip
laiminga“: nėjo į baudžiavą, turėjo savo „šventovę“ – klėtelę, buvo pat, kaip tuo pradėjimu nesiliaudamas
mylima ir pati mylėjo, todėl nejautė vidinio poreikio artimiau čirškia jo gamtos brolis žiogas‘‘. Severija
bendrauti su gamta. nebuvo tokia susieta su gamta kaip
Gamtos prieglobsčio prireikė tada, kai ištekėjo, tapo dvariške . Mykoliukas, tačiau ji mėgo parsinešti dalį
Naujomis gyvenimo aplinkybėmis tampa pirmąja užuovėja nuo gamtos į namus. Ji rinko žoleles, grybus,
tikrovės, ramintoja ir guodėja. jos namai kvepėjo iš gamtos parsineštais
RAPOLAS GEIŠĖ daiktais. Rapolas buvo susietas su gamta
Gamtos jausmą, kaip nacionalinio charakterio bruožą, atgauna tik dėl darbo, bet nejautė įpatingo ryšio su ja.
gyvenimo pabaigoje, tapęs bejėgiu ir niekam nereikalingu
karšinčium.
Ryšys su gamta yra sąmojingas, filosofiškas, artimas
panteizmui(senatvėje išryškėja ir Mykolo sąmonėje (jo
išgyvenimas bažnyčioje).
Gamtą sužmogina, apdovanoja humaniškiausiomis etinėmis
savybėmis, tauriausiais išgyvenimais ir poelgiais, kurių paskirtis –
daryti gera.
Stiprus šeimos jausmas: lietuvių baudžiauninkui palikta vienintelė socialinė teisė – turėti šeimą – buvo
svarbiausias gyvenimo tikslas.
MYKOLIUKAS Mykoliukas suvokė, kad nori savo
Viengungis Mykoliukas charakterizuotas kaip šeimyniškas šeimos, tačiau nenorėjo kankinti
žmogus, kurio šeimos jausmas pirmiausia pasireiškia meile brolio Severijos, nes žinojo, kad jie kartu vargs.
vaikams.
Vėliau suvokia, kad tai apgaulingas šeimyniškumas ir ima trokšti
šeimos židinio.
Pamilęs Severja peržvelgia savo gyvenimą ir įsitikina, kad šeimos
nesukurs, todėl pasiaukoja brolio šeimai.
Netekęs Severjos, tapęs svetimas giminėms, nepraranda šio
jausmo. Jo pakaitalu tampa tėviškas rūpinimasis „savo vargo
bendrais“ – jaučiais.
SEVERJA Nors Severija ir pasirinko Rapolą
Šeimos gyvenimo ir laimės siekimas nulemia Severjos pasirinkimą galvodama, kad su juo galės sukurti
tarp Rapolo ir Mykolo. šeimą, tačiau ji liko ir be vyro ir
Meilė Mykoliukui buvo iliuzinė. neturėdama vaikų.
Pirmaisiais vedybiniais metais šeimos jausmas Severjai nebuvo
lemiamas: prievaizdo žmona mylėjo gal ne tiek savo šeimą, kiek
jos išskirtinę padėtį.
Severjos šeimos jausmas ryškiusias pasikeitus socialinėms
sąlygoms: Dovydų namuose savanoriškai ir su pasiaukojimu
priima visą šeimos naštą, kantriai dirba už du.
Šeima – gyvenimo prasmė ir tikslas, nes netekusi vyro išgyvena
dvasinę krizę.
RAPOLAS GEIŠĖ Rapolas pamilęs Severiją nori sukurti
Ekspozicijoje žmogus be šeimos jausmo: lengvai palieka jaunylį šeimą su ja, tačiau jį kamuoją baimė dėl
brolį vieną likimo valiai, išsižada gimtų namų. jo ir Severijos amžiaus skirtumų.
Vesti Severja daugiau instinktyvus siekimas ieškoti palaimos.
Tapęs karšinčiumi, visą savo šilumą atiduoda brolio sūneliui
Adomukui.
Kūrybiniai ir meniniai sugebėjimai, estetinis jausmas, pasaulėjautos svajingumas.
MYKOLIUKAS Puikiai groja smuiku, savo sugebėjimais
Ne prigimties poetiškumas, o baudžiavinė tikrovė, Mykoliuko, sužavi Severiją.
dvigubo baudžiauninko, vienišo žmogaus, padėtis vertė susikurti
„antrąją tikrovę“ – svajonių, muzikos pasaulį.
Mykoliuko griežimas paraistėje, sodžiaus jaunimo
pasilinksminimuose.
Savo darbo skripkele susikuriamas meno pasaulis.
Žlugus meilei, išblėsta meniniai polinkiai.
Prisirišimas prie jaunystės relikvijų rodo teberusenančią poetišką
prigimtį.
Mykoliuko „tarpusienis“ – žlugusių svajonių mauzoliejus
SEVERJA Sugeba puošti trobą gamtos gėrybėmis.
Severiutės klėtelė – mergautinės būties ir šviesių svajonių
šventovė – išpuošta rankdarbiais (meninių polinkių išraiška).
RAPOLAS GEIŠĖ
Velykų apeigų vaizdas išryškina netikėtus Rapolo artistinius
polinkius bei sugebėjimus – kūrybinę išmonę, stiprų humoro
jausmą.
Liaudies pasakotojas – kuria įvairias pasakas, padavimus,
nutikimus ir kitokią pasakojamąją tautosaką.
Replikos kupinos didelės išminties, gyvenimo patyrimo, liaudiško
šmaikštumo.
Darbštumas traktuojamas ir kaip moralinė, ir kaip socialinė savybė, kurią išugdė konkreti materialinė
valstietiškos tautos padėtis: įtemptas kasdienis darbas buvo vienintelė egzistencijos sąlyga, be kurios
žmogus neįsivaizdavo savo gyvenimo.
MYKOLIUKAS Mykoliukas aukojosi dėl brolio šeimos,
Natūrali, beveik „nesąmoninga“ dėdės būsena. nors norėjo sukurti savo šeimą, bet liko
Darbas dvarui ir broliui – prievolė, našta, kurios negalima dirbti darbus ir tapo ,,dėde‘‘.
atsiakyti.
 Darbo vaizdai atkleidžia lietuvių valstiečio bruožus: inertiškumą,
kantrumą, ištvermę.
 Artojo darbas – ne tik darbo išaukštinimas, bet ir prievartinis
darbas, nužmoginantis žmogų, darantis jį „būtinuoju ūkio
inventoriumi“.
SEVERJA Severija iš meilės ir pagarbos būdama pas
Krembliavimas, klėtelės tvarkymas. Tai kūrybiškumas, pomėgis Dovydą dirbo už du žmones. Už save ir
bei praktinis, buitinis poreikis. Rapolą. Mirus Rapolui ji liko ,, dėdiene‘‘.
 Apsigyvenusi Dovydų namuose, tampa „ūkininko ašvieniu“, kaip
ir Mykoliukas. Iš neišvengiamo būtinumo velka visą svetimų
namų ruošos naštą.
RAPOLAS GEIŠĖ Mažai dirbo, labiau vadovavo, senatvėje
Dažnai laikomas / vadinamas tinginiu. išviso nustojo dirbti.
 Tingumą išugdė socialinė padėtis – prievaizdo pareigos. Tačiau ir
prieš tijūnavimą nenorėjo dirbti žemės, nes nematė prasmės.
Rapolas dirba ne fizinį – vadovaujamąjį darbą.
Beprasmiai atrodo karšinčiaus daliai tekę smulkūs namų ruošos
darbai.
Religingumas, pamaldumas
Naujų įspūdžių šaltinis kasdienybėje.
Kolektyviškumo apraiška.