Juozas Tumas – Vaižgantas

,,Dėdės ir dėdienės“
Rapolo Geišės paveikslas
Savo kūrinyje ,,Dėdės ir dėdienės“, Vaižgantas parodo tris ryškius apysakos veikėjus – Šiukštų
Mykolą, Rapolą Geišę ir jo žmoną Severija. Rapolas Geišė buvo Saveikių dvaro tijūnas, visi jį
gerbė, nes Rapolas nei mušėsi, nei keikėsi, buvo sąžiningas, apysakoje apibūdinamas, kaip
dvigubas baudžiauninkas. Turėjo jaunesnį brolį Dovydžiuką, kuris turėjo rūpintis ūkiu, nes
Geišei ūkio darbai buvo nesvarbūs. Nors buvo jau galutinai subrendęs vyras, moteris laikė
kvailomis bobomis. Tačiau domėjosi Lietuvos praeitimi,  prisimindavo kunigaikštį Gediminą,
teigė, kad jis buvo išmintingas, nes sostą pavedė valdyti ne vyresniajam, o jaunesniajam sūnui.
Geišė buvo tijūnas, kuris mėgo susirinkimus ir plepėti su kitas bei kuo daugiau pasakotis. Jis
buvo labai ištikimas savo ponui, griežtas ir atsidavęs darbui.
Sutikus Severija, užmiršo Rapolas savo pareigas, nusiminė, galvojo tik apie susitikimą su
mergina. Kita vertus, jis savikritiškas: bijo, kad kankins jauną moteriškę, kad pasikėsins į jos
laisvę, pasirinkimą. Iš pradžių ir Severija į jį žiūri pagarbiai, vadina ,,dėde”, netgi siekia jo ranką
pabučiuoti. Geišė manė, kad Severija niekuomet už jo netekėtų ir tai būtų net nevisai tinkama,
kadangi jis buvo 30 metų vyresnis už ją. Viename epizode vaizduojama, kaip ji anksti ryte išeina
į mišką grybauti. Išvysta Geišę, kuris glaudžia, bučiuoja, glosto, net ,,įkniubo į lūpas”, lipšniai
kalba. Vėliau Rapolas išmoksta pirmąsias vyriškos meilės pamokas, išdrįsta bučiuoti, glamonėti
mylimą mergelę, be to, ir pasiperša. Ji negali atsispirti Geišės glamonėms, pasipriešinti, ruošiasi
vestuvėms. Severiutei ištekėjus už Rapolo Geišės – jie buvo patenkinti, laimingi, rūpinosi vienas
kitu: Rapolas į Severiją žiūri ,,kaip į kokį šventąjį paveikslėlį”, o Severijai ramu, ,,kad ją sielojasi
ir myli labai doras žmogus”. Susilaukė dukrelės, kurią laikė ,,šventenybe”, o kūdikėlio verksmas
jiems atrodė, kaip gražiausia muzika.
Rapolo Geišės gyvenimas taip pat smarkiai kito: tarnystė dvarui, tijūno darbas Rapolui buvo
skirtasis, o suvedžiota jauna mergina ir asmeninė laimė taip pat buvo svarbu. Baigėsi ir šeimos
idilė: buvo panaikinta baudžiava ir Rapolas Geišė su savo šeimyna grįžo pas brolį, apsigyvenęs
Dovydų namuose, Geišė pradėjo tingėti, senti ir darėsi niekam nereikalingas („Lūžus verguvei,
lūžo jos tarnas tijūnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu. Juo tai dėdė darbavosi
nepailsdamas.“), išskyrus brolio vaiką Adomuką, kurį Geišė mokė, pasakojo jam visokias
istorijas, pasakas, tačiau Dovydienė nuolat bara, ūdija Rapolą, o Severija stengiasi dirbti už du,
kimba į visokiausią namų ruošą, nebevertina Rapolo, atrodo, kad jį tarsi pagavo laumės ir kažkur
nusinešė. Apsinuodijęs žiurkių nuodais Rapolas mirė, jo mirtis sujaudino ir vertė keistis Severją.
Netekusi vyro, nebelaikė reikalinga dirbti už du. Bando net maištauti, sielvartą išlieja karčemoje,
tačiau galutinai pavirto tokia pat ,,dėdiene”, kaip ir Mykoliukas, kantria, nieko nereikalaujančia,
nieko gero nebesitikinčia iš ateities.
Nors Rapolas buvo tingus ir jam rūpėdavo tik išsikalbėti bei kitų paklausyti, visas kaimas jį
gerbė. Juk tijūnas niekada blogo žodžio nepratardavo, tik retsykiais bobas vištomis išvadindavo
ir tiek. Nei mušdavo, nei bausdavo. Moterų nuo vyrų neskirdavo, visi turėjo tokį patį darbą dirbti
ir nesiskųsti. Kadangi Geišė rimtai nedirbdavo, tai ir gyvendavo tik tos dienos rūpesčiais.
Rapolas turėjo brolį, Dovydą, kiek jaunesnį. Dovydas – visiška Rapolo priešingybė. Jis ir
žmonos norėjo, juk nesuprato, kaip galima vienam vargti ir tokį sunkų gyvenimą gyventi. Be to,
Dovydas pats atlikdavo visus ūkio darbus ir ragindavo brolį prisidėti, tačiau šis, nosį pakreipęs,
net nesijudindavo iš vietos. Vis sakydavo, kad Dovydukas turįs džiaugtis. Juk Rapolas tijūnas ir
padėsiąs savo broliui.

Rapolas Geišė – Šiukštų Mykolo priešingybė: energingas, veiklus, apsukrus. Tijūnaudamas jis
elgiasi apdairiai, visuomet pasiekia savo. Vyriški jo prigimties polinkiai reiškiasi su gaivališka
jėga, kuriai neįstengia atsispirti Mykoliuko mylima Severija. Merginos sugundymo scena vasaros
rytą miške savo įtaigumu – viena stipriausių lietuvių literatūroje. Senatvėje Geišė virsta
veltėdžiu, tinginiu, tijūniškai visus moko, bet pats vengia menkiausio darbo. Šiuos Geišės
bruožus bent kiek atsveria jo jautrumas gamtai, vaikams.