Mykoliukas Severiutė

 Gyvena vargingai, pas savo brolį, nieko  Smalsi (išeina į mišką anksti ryte,
savo neturi. norėdama sužinoti Geišės minėtą
 Nerodo savo emocijų viešai. paslaptį).
 Geba tyrai mylėti, yra kilnus (suvokia, jog  Kupina jaunystės žavesio, švelnumo, geba
Severjai bus geriau su Geiše, nes tyrai mylėti kaip ir Mykoliukas.
pastarasis bent turi pinigų ir kur  Taip pat nuolanki, nes nesipriešina
apgyvendinti pačią, todėl nė nesistengia vestuvėms su Geiše, nors ir jaučia, jog jos
atkalbinėti moters nuo vestuvių)(Taip pat širdis priklauso ne Rapolui.
neveda dėl brolio šeimos, kad galėtų  Gera žmona, geba rūpintis Rapolu,
padėti jam išlaikyti šeimą). skaniai gamina valgyti (grybus).
 Nuolankus (atstoja berną namie, dirba  Jautrios širdies, supranta grožį (gamtos).
pono dvare, nesipriešina, kai ponas jį  Drąsi, nes eina anksti ryte grybauti.
vaiko).  Ji taip pat tampa “dėdiene” – ujama ir
 Jautrios širdies, Mykoliukui artima gamta, niekinama.
jis geba ja grožėtis.  Kantri, kilni (dirba už savo vyrą, gaili jo
 Šiek tiek kūrybingas ir muzikalus (pats seno ir negebančio dirbti).
pasigamina smuiką, kuriuo griežia  Kūrinio pabaigoje Severja labai pasenusi,
nesudėtingą melodiją). liūdna, pradėjusi melstis.
 ”jis gražiai išaugęs, storas juosmenyje,  Sąžininga (pavogusi pinigus susivokia ir
pečiuitas, daugiau kaip vidutinio ūgio ir juos grąžina)
pagali.”  Nelaimingo likimo, praradusi dukterį.
 Reikalingas žmonėms, tačiau  Uždaro būdo, nerodanti savo jausmų ir
nesuprastas. emocijų kitiems žmonėms.
 Susitaikęs su gyvenimo užversta našta,
lyg nesipriešinantis esamai situacijai.
 “juodi juodi plaukeliai(…) , tamsus tamsus
veidelis (…), graži graži lietuviška noselė”.
 Vėliau (po 30 metų) – Mykolas
nepakeičiamas artojas, užsitarnavęs
šiokią tokią žmonių pagarbą, tačiau
dažnai pašiepiamas brolio vaikų, kuriuos
pats augino, kuriais rūpinosi, kol jie buvo
maži.
 Atsiskyręs nuo materialaus pasaulio,
kiekvieną vakarą meldžiasi (pasenęs).
 Vadinamas Dzidoriumi Artoju
 Gyveno ne dėl savęs, o dėl kitų žmonių.

Kūrinio pasakotojas: turintis nuomonę, visažinis, pastabus, kartas nuo karto atskleidžiantis kokias nors netikėtas išvadas.
Kaba 1 asmeniu, įterpia savo nuomonę svarbiose situacijose, tačiau savo slaptų sielos kertelių neatveria. Pasakotojas
išsaugo distanciją tarp veikėjų ir savęs, žiūri tarsi iš aukšto, lyg visagalis istorijos kūrėjas. Pasakotojas kalba keliais
skirtingais balsais (etnografas, sociologas, kunigas).

Erdvė: Dominuoja kultūros erdvė, tačiau yra ir gamtos (natūros) erdvės. Apysakos erdvė uždara, apribota: klėtelė,
sodžius, karčema.

Laikas: istorinis – XIX a. baudžiava ir jos panaikinimas. Yra ir biografinis laikas (žmogaus gyvenimo laikas). Biografinis
laikas apima visa nuo jaunystės iki senatvės, viso gyvenimo laikas „susiaurinamas“, pasakojimas labiau koncentruojamas
į vieną kurį nors tašką. Pirmoje apysakos dalyje daug laiko nuorodų tokių kaip „iki“, „po“, „seniau“, „dabar“.