MARIUS KATILIŠKIS

Dramatiška Tiliaus likimo linija Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“ (Ieva Kairelytė
IVf)

Epiniame realistiniame, darbininko ranka parašytame (XX amžiaus antros pusės) Mariaus Katiliškio
romane „Miškais ateina ruduo“ analizuojamai keturių ryškių romano veikėjų- Agnės, Tiliaus,
Monikos ir Doveikos- charakteriai, vedama paralelė tarp miško ir žmogaus likimo.

 Bene dramatiškiausia likimo linija yra pagrindinio veikėjo- Tiliaus Geležiaus.

1) Tilius yra miško kirtėjas ir ūkininko samdinys, instinktyvios prigimties individas.
2) Visų pirma tai kultūrinį integralumą praradęs personažas.
3) Nors ir sutampa su proletariška „darbo liaudimi“, primityvi vyrų bendruomeninė jam
efemeriška- jis turi aspiracijų pabėgti nuo alinančio gyvenimo, svajoja apie valdiška tarnybą.
Tilius jaučia, kad kitur jis galėtų gyventi kitaip, atrastų aukštesnę savo prasmę.

Visgi jis priklauso miško žmonių poliui ir yra veikiamas jėgos, kuri slypi jo prigimtyje, nes jo
savastis- žemiškoji agrarinė prigimtis ir patriarchalinis mentalitetas, kuriam dar svetimos
humanistinės asmens subtilybės, kokios atsiveria, tarkime, Jono Biliūno žmogaus sąmonėje.

Anot A.Šilbajorio, Katiliškio žmonių gilumas nėra pastatomas prieš juos supančią tikrovę, bet
tą tikrovę tiktai išreiškia, žmogus su savo mintimis ir jausmais išsako tai, kas gamtoje jau
savaime glūdi.

Dėl pirmapradės inercijos pagrindinis veikėjas savo tikslų neįgyvendina, nes savo gebėjimų
nesugeba nukreipti pozityvia linkme- impulso pagautas jis paleidžia į darbą kumščius ir dėl to
praranda galimybę tapti pasienio policininku.

 Tai, kad Tilius negali imtis atsakomybės už savo likimą, atsiskleidžia ir jo meilės patirtyse.
1) Jis blaškosi tarp dviejų moteriškumo idealų- lyriškos ir dvasingos Agnės ir dionisiškojo
prado moters- Monikos.
2) Nors Tiliaus ir Agnės santykiai, pagal socialinės padėties matmenį, turėtų būti
perspektyvus, kūrinyje, kaip ir Juozo Tumo- Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“,
meilės trikampyje nugali stiprieji instinktai.
3) Monika Tilių sužadina kaip pati gamta („jame pabunda gaivalais“). Veikiamas stiprios
moters įtakos, norėdamas pasprukti iš Donelaičio valsčių primenančios bendruomenės,
herojus išduoda Agnę. Kūrinio epiloge suprantame, kad iracionali Monikos Ir Tiliaus aistra
negali peraugti į žmogiškąją meilę, o tik bloškia žmogų į egzistencinį chaosą, kurios
simbolinė kulminacija- miško gaisras.

Taigi Marius Katiliškis pavaizduoja dramatišką likimą žmogaus, neturinčio valios autonomijos,
imperatyvių nuostatų. Pasak Regimanto Tamošaičio, Tilius kaltas be kaltės. Ir ne veltui, nes jis, kaip
ir tarpukario nepriklausomos Lietuvos, dar jaunos valstybės, nespėjusios įsitvirtinti Europoje,
situacija, dėl išorinių veiksnių yra pradėjęs, bet nepabaigęs, išėjęs, bet nesugrįžęs.
Moterys:

Epiniame realistiniame Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“ analizuojami keturi
ryškūs romano veikėjai- Agnės, Tiliaus, Monikos ir Doveikos- charakteriai, vedama paralelė tarp
miško ir žmogaus likimo. Šie herojai nėra savarankiškos individualybės.

Kritikas A. Šilbajoris kalbėdamas apie Katiliškio žmones teigė, kad jų gilumas nėra
pastatomas prieš juos supančią tikrovę, bet ta tikrovę tiktai išreiškia, žmogus su savo mintimis
ir jausmais išsako tai, kas gamtoje jau savaime glūdi.

 Pagrindinis kūrinio veikėjas Tilius blaškosi tarp dviejų moters idealų- Agnės ir Monikos.
Pirmoji moteris Agnė dvasingos ir lyriškos moters archetipas. Veronikos Gužienės dukra,
septyniolikos metų vėjavaikė, yra šviesos spindulys slogioje miško darbų ir smuklės lėbautojų
aplinkoje. „Pati gražiausia pavasario apraiška“, „kaip žibuoklė alksnynėlyje“ Agnė visapusiškai
atsidavusi Tiliui (). Ir ne veltui, kūrinio pradžioje atrodo, jog vyras myli ja romantiška meile, o jų
santykiai, pagal socialinės padėties matmenį, turėtų būti perspektyvus.

Naratyve atsiradus kitai moteriai, išaiškėja judviejų santykių pretekstas. Jauna, nuoširdi mergina
tėra efemeriškas prieglobstis, gražus spindulėlis alkoholio iškreiptoje herojaus sąmonėje.

 Agnės konkurentė romane yra stiprių jausmų moteris- Monika.

1) Ji, kitaip nei Agnė, yra tamsioji, demonizuota moteriškumo pusė.
2) Kadangi moteris miestietė ir nepriklauso miško žmonių poliui, gyvenimas tarpmiškėje jai
prilygsta kalėjimui.
3) Nors Monika turi valios autonomiją, nepalankų likimą prisišaukia ,nes, norėdama susikurti
lengvesnę būtį, išteka už turtingo ir seno vyro. Dekadentiški kėslai suardo moters
moralinius pagrindus ir sugriauna jos laimę.
4) Monikos akiratyje atsidūręs Tilius tampa vieta hedonistiniams poreikiams manifestuoti. Ji
Tilių veikia fundamentaliau nei Agnė, sužadina jį kaip pati gamta („Jame pabunda
gaivalais“) . Monikos nedomina jauno vyro gyvenimo perspektyvos ar koks jų fatališkų
santykių atoveiksmis. O Tilius, užburtas jos moteriška magija bei norėdamas išsilaisvinti iš
Donelaičio valsčių primenančios bendruomenės, pasiduoda vilionėms. Kūrinyje, kaip ir
Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ meilės trikampyje, laimi stiprieji instinktai.

Taigi dvi romano moterys, jų vertybinė pozicija įgalina romantišką moteriškumo dichtomiją-
dangiškojo ir žemiškojo(demoniško) moteriškumo emblemas. Išduota Agnė rezignuoja ir susitaiko
su nepalankiu likimu, tuo tarpu Monika, kaip pavojingo užkrato nešiotoja, negali būti laiminga ir
laimingais nedaro kitų.

1) Tilius,
norėdamas išsilaisvinti iš miško kolektyvo ir norėdamas patekti į labiau civilizuotą pasaulį,
santykiaudamas su nieko gero nežadančia moterimi Monika, sujaukia harmoningą būvį, grįstą
patriarchalinėmis vertybėmis.
2) Herojus ir jo gyvenimo kelias yra nepriklausomos, su civilizuotu pasauliu susidūrusios Lietuvos
metonimija- yra išėjęs neteisingais ir pavojingais keliais, bet negrįžęs, prižadėjęs, bet neištesėję
3) A.Maceina:Lieruva yra miško tauta, todėl gamtos ritmas jai savas.
Žymūs rašytojai, kaip Ž.Ž.Ruso, įprasmino gamtos ir žmogaus harmonijos būtinumą.