Dramos ištraukoje vaizduojama dviprasmiška veiksmo situacija: pagrindinis veikėjas Skirgaila pamato savo

žmoną Oną Duonutę besišypsančią ir pamano, kad šypsena jam skirta. Išvargintas valstybės rrūpesčių, nuslopinęs
savo egoizmą, kunigaikštis mėgina rasti laimę, užtarimą bei ramybę bent asmeniniame gyvenime. Remarkoje
nusakoma taiki bei draugiška jo nuotaika: “eidamas į kunigaikštienę ištiestom rankom”. Geranoriškai Skirgailos
pradedamas dialogas nesulaukia teigiamo atsako – Ona Duonutė nusiteikusi priešiškai: “tu mano jaunas dienas
pražudei”.
Nurodoma uždaras veiksmo vieta bei erdvė: menė, Skirgaila “sėdasi ant suolo pas skobnis”.
Susidūrus priešingiems personažų interesams, kyla konfliktas: kunigaikštytė, besipriešindama vyriškojo pasaulio
agresijai, gina savo taurius jausmus, prieštarauja. Ji ir Skirgaila – antagonistai, nesutaikomos asmenybės,
besiaiškinančios santykius. Onos įkalinimą ir vedybas per prievartą Lietuvos valdovas įvardija kaip neišvengiamą
likimą., išpranašautą dievų. Skirgaila trokšta meilės, jis mėgina apgauti save, kad žmonos šypsena buvo palankumo
įrodymas. Remarkos suteikia tikslesnės informacijos apie Lydos kunigaikštytę: “nusigręžus į jį, neapykantos kupinu
balsu”. JJi teigia, kad prievarta negalima pamilti.
Dialogas, atliekantis pagrindinę draminę funkciją, plėtojamas aiškiomis bei ryškiomis linijomis. Personažų kalba
išsami, argumentuota, sugebanti atskleisti tikrąsias mintis bei jausmus. Remarkos padeda įsijausti į istoriniame laike
vykstančios dramos veiksmą, informuoja apie veikėjų išvaizdą ir nuotaiką.
Ona Duonutė, pradžioje buvusi nuolanki auka, tyli bei pamaldi mergina, darosi vis tvirtesnė ir oresnė. Beginant
save, vis labiau aiškėja jos herojiškumas. Personažų konfliktas perauga į ginčą: įtampa didėja, gausu klausiamųjų bei
šaukiamųjų sakinių. Kuo agresyviau elgiasi kunigaikštis, tuo kunigaikštytė darosi tvirtesnė, o Skirgailos padėtis
beviltiškesnė.
Didžiausią smūgį aštraus proto, valingas, ryžtingas dramos herojus patiria sužinojęs apie Onos Duonutės jausmus
kryžiuočių pasiuntiniui Keleriui. Viskas apsiverčia aukštyn kojom: Skirgaila, atėjęs ieškoti draugystės, išeina žiaurus
ir nusivylęs, praradęs tikėjimą, gyvenimo prasmę. Netekusi garbės, ssulaukusi tragiško likimo, Skirgailos siela
palūžta, jį užvaldo pyktis ir įniršis.
Lietuvos valdovas ir Lydos kunigaikštytė – lygiavertės asmenybės: išdidūs, tvirti, bebaimiai, ryžtingai ginantys savo
interesus. Iki sielos gelmių įžeistas Skirgaila pažada žmonai jos mylimojo galvą. Personažų dialogas baigiamas
Onos viltimi sulaukti iš dievo malonės ir kunigaikščio replika: “Ir lauk iš jo pasigailėjimo.Iš manęs nesulauksi”.
V. Krėvės dramos “Skirgaila” veikėjai, jų išgyvenimai ir juos kankinančios problemos yra artimos bei suprantamos
mūsų epochos žmonėms, taip pat gimtojo krašto meilė, taurūs jausmai, iišdavystė, veidmainystė. Vaizduojama kova
dėl savarankiškumo, kova tarp senosios, agoniškosios religijos ir ką tik įvestos krikščionybės nepalieka abejingų:
drama pajėgia sukrėsti, sužadinti baimę, sielvartą, užuojautą.
Ištraukos iš V. Krėvės dramos „Skirgaila“ interpretacija
“Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu.
Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami
naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda
Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybę ir pagonybę – į vieną.
Skirgailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai.
Skirgaila yra pagrindinis šio kūrinio veikėjas, blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas, bei griežtas,
šiurkštus ir despotiškas. Toks jis buvo ir su Stardo lavonu: „Daryk su juo, ką išmanai.“. iš kitos pusės herojus yra
stiprios valios, tvirtas, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas. Jam likimas pavedė gyventi Lietuvos nuosmukio
metais. Kunigaikštis – dramatiška asmenybė. Jis išgyvena valdovo ir žmogaus tragediją. Jogailos brolis negali
aapsispręsti dėl ko gyventi. Dėl tautos ar savęs? Toks neapsisprendimas valdovą silpnina. Jis tampa labiau
pažeidžiamas, mažiau reikšmingas žmonėms, kadangi vadas negali sakyt nežinau. Jis turi vesti Lietuvos gyventojus į
šviesią ateitį.
Šioje ištraukoje išryškėja dar dviejų personažų paveikslai. Tai Stardas ir Jonas Skarbekas. Stardas – krivis, dešinioji
Skirgailos ranka, vidinio sąmyšio kunigaikščio dvasioje malšintojas ir senųjų dievų garbintojas. Žyniui nebuvo
nieko brangiau kaip jojo dievų palaima. Net būdamas prie mirties slenksčio niekam neleido jo gelbėti. Krivis
skubėjo pas tikruosius savo dievus, nes įžvelgė tą patį, ką matė ir valdovas. Lietuviai praranda tautiškumą, praranda
senuosius dievus. Žmones užvaldė katalikiškos tiesos: „Tai buvo paskutinė kova, kurioje galėjot Perkūno šauktis,
bet nepanorėjote“.
Visiškai priešingos nuomonės yra Skarbekas. Lenkų kunigas įsitikinęs, kad krikščionybėje yra tikrasis žmogaus
išsivadavimas. Tačiau dvasinis vadovas prieš Stardo valią pastarąjį jau bemirštantį pakrikštijo. Tai parodo koks
niekingas yra krikščioniškasis Dievas, kuris gali paminti net savo įsakymus.
Šios ištraukos idėja ir yra pavaizduoti dviejų religijų (pagonybės ir krikščionybės) tarpusavio dvikovą. Stardas ir
Skarbekas atstovauja priešingom pusėm, o Skirgaila visiems tikintiesiems. Valdovo požiūris toks pats kaip ir
tautos. Kuo toliau tuo naujasis dievas rodosi žiauresnis, tačiau juo arčiau jis jį pažįsta, tuo labiau pradeda
nepasitikėti senaisiais dievais. Galiausiai Skirgaila supranta koks stiprus yra Skarbeko viešpats: „Galingas gi tavo
dievas, pope, kad pajėgė nugalėti net jį.“, taip kunigaikštis sušunka sužinojęs, kad Stardas mirė kaip krikščionis.
Kadangi „Skirgaila“ – dramos kūrinys, tai ir pasakotojo vaidmuo čia yra nelabai aktualus. Kalbantysis šiame
kūrinyje skirtas tik tam, kad supažindintų skaitytoją su aplinka supančia veikėjus. Pasakotojas yra objektyvus.
Tačiau drama yra toks žanras, kai rašytojas skrupulingiausiomis detalėmis bando sukurti savo sumodeliuotą
scenovaizdį, kurį turi priimti vartotojas. Taip paliekama mažiau galimybių interpretuoti tekstą pačiam skaitytojui.
Būtent tik pasakotojas konkrečiai nusako kalbos tipą, veiksmo vietą ir laiką. Ištraukos vieta, tai Šventaragio klonis.
Netoli yra upė, pilies kalnas, ąžuolynas. Tai tipiškas rūmų apylinkių vaizdas. Upė – vandens ir gyvybės šaltinis.
Kalnas – saugumo simbolis. Visos pilys ir tvirtovės buvo statomos ant kalno. Ąžuolynas pagoniškųjų dievų buveinė.
Tik tokioje aplinkoje ir įsivaizduojamas XIV amžius. Laikmetis svarbus lietuvių tautai tuo, kad jame buvo daugybė
pergalių. Bet buvo ir nuosmukių, o svarbiausia prasidėjo religijų tarpusavio kova.
Kūrinio kompoziciją sudaro 4 dalys: pirmojoje papasakojama situacija; antrojoje pasakojama intymioji
kunigaikščio gyvenimo pusė; trečioji ir ketvirtoji – apibendrinimai. O ištraukos kompozicija yra fragmentinė, nes ši
kūrinio dalis sudėliota iš laisvai siejamų vaizdų, apmąstymų, o baigiama daugtaškiu, kurių kalboje labai gausu.
Tokia sistema leidžia suprasti, kad veikėjai kalbėdami dažnai paskęsta savo mintyse.
Personažų apmąstymuose išryškėja kūrinio problematika ir vertybės. Ryškiausios problemos: ar galima
suderinti dvi religijas, ar galima neiti kartu su Europa. Tuo istoriniu metu Lietuva buvo vienintelis kraštas
Europoje, kuris dar nebuvo apkrikštytas. Tada visi vienuolių ordinai buvo nukreipti Baltijos jūros link. Kenčiant
vokiečių ordino išpuolius ankščiau ar vėliau reikėjo krikštytis, kad išvengtume prūsų tautos likimo. Tarp vertybių
galima išskirti tikėjimą, savo įsitikinimų gynimą, bei meilę savajam kraštui, saviesiems dievams.
V.Krėvė per savo gyvenimą buvo susidūręs su daugybės religijų atstovų. Matydamas kkaip kiekviena tauta gerbia ir
myli savo tikėjimą. Nusprendė, kad reikia parodyti pasauliui, o pirmiausia lietuviams koks buvo tikrasis lietuvių
tautos tikėjimas. Rašytojo kūryboje dažnai regimi religiniai motyvai. „Skirgailoje“ tai dvikova tarp pagonybės ir
krikščionybės.