V.

Krėvės dramos „Skirgaila“ištraukos interptetacija

(ištrauko- Šviesiojo ir Tamsiojo vyrų dialogas)

Vincas Krėvė– Mickevičius- XXa. lietuvių prozininkas, dramaturgas. Jo kūryba gausi

ir įvairiašakė, nesutelpanti vienos srovės rėmuose, turinti ir realizmo, ir romantizmo bruožų.
V.Krėvės „Skirgaila“- pirmoji tikra drama lietuvių literatūroje. Tai istorinė drama, vaizduojanti
XIVa. Lietuvą. Pagrindinis veikėjas Skirgaila- ryškus draminis charakteris- rūstus, sąžiningas ir
tvirtas Lietuvos valdovas, tačiau nesugebantis būti nei teisingas valdovas, nei geras žmogus. Šalia jo
iškyla dar vieno vyro personažas- vokiečių riteris Keleris. Jis atvyksta pas Skirgailą į pilį su
klastingais tikslais, veidmainiaudamas jis yra Skirgailos politinis priešas. Tačiau pilyje Keleris
įsimyli kunigaikščio išrinktąją Oną Duonutę ir, vėl širdyje pajutęs kilnius jausmus, tampa jo
asmeniniu priešu. Paskutinėje iš keturių dramos dalių riteris Keleris, gelbėdamas mylimosios garbę,
atsigula į dainiaus Stardo karstą. Jam ten begulint vyksta Šviesiojo ir Tamsiojo vyrų dialogas.
Dialogą pradeda ir užbaigia Šviesusis vyras. Pati pirmoji jo replika iškart pradeda
kalbą apie mylimąją ir jų tyrus jausmus. Šviesusis vyras jaučia pareigą išgelbėti kunigaikštienę ir
kaip garbingas riteris, ir kaip mylintis vyras. Didžiausia vertybė jam yra tai, kad mylimoji, kurią jis
išgelbės, amžinai džiaugsis jų meile. Dar vienas jo argumentas pasiaukoti yra jo praeities nuodėmės.
Šviesusis vyras jaučia, kad tik didelė atgaila gali atpirkti jo piktadarystes: „Tu daugel pikto esi
padaręs viešpaties akyse, ir didi turi būti tavo auka atlyginti dievo teisybei.“ Jis tiki Dievą ir jo
pasiryžimą stiprina tai, kad jis paklius į rojų- Dievo dovanotą šviesų pomirtinį pasaulį: „Bet už tai
tavęs laukia amžina šviesa!”. Šis argumentas nuolat primenamas viso dialogo metu. Ir paskutinė jo
iškeliama vertybė yra garbė. Šviesusis vyras kalbėdamas nuolat pabrėžia, kad jis, kaip vyras,
privaląs išgelbėti moters garbę. Šis riteriškumas aiškiausiai atskleidžiamas paskutinėje ištraukos
replikoje. Paskutinis sakinys- aiški nuoroda į tai, kas Šviesiajam vyrui svarbiausia: „<...> tuomet su
tavim guls gėda ir nusiminimas, ir tavo vardas, garbės netekęs, taps paniekos vardu...“ Visos
Šviesiojo vyro idėjos ir argumentai, pateisinantys jo būsimą auką, yra Kelerio jausmai, kylantys iš
nesavanaudiškos širdies, todėl galima teigti, kad Šviesusis vyras- vokiečių riterio širdies balsas, jo
šviesioji pusė.
Kaip opozicija Šviesiajam vyrui ir jo idėjoms dialoge dalyvauja ir Tamsusis vyras. Jis
ragina Kelerį gelbėti savo gyvybę, nes ji yra brangiausia. Norėdamas įtikinti, Šviesiajam vyrui
primena jo nerūpestingą ir laimingą praeitį: „Kai sekei mano patarimais, ar nelydėjo tave visur
pasisekimas?“, apeliuoja į jo garbę: „Neleisk sau negarbingai žūti dėl vienos moters. Juk tavęs dar
laukia ir garbė, ir laimė <...>“. Tamsusis vyras bando įrodyti, kad neverta aukoti gyvybės, nes jo
mylimoji nesužinos apie šią auką ir pamirš jį. Šios Tamsiojo vyro išvados yra proto balsas-
opozicija jausmams. Kelerio protas priešinasi savęs nužudymo dėl kilnaus tikslo idėjai. Tai
gyvybinis instinktas, o Tamsusis vyras- Kelerio proto balsas. Tačiau Šviesusis vyras nepasiduoda
Tamsiojo įtikinėjimams. Tai atskleidžia remarka, parodanti, kad šviesiosios Kelerio pusės ryžtas
tvirtėja: „Jo balsas nuolat auga ir tvirtėja; paskutiniai žodžiai aidėja kaip griausmas“, ir jis nugali
tamsiąją pusę.
Tad V.Krėvės dramos „Skirgaila“ ištraukoje per Šviesiojo ir Tamsiojo vyrų dialogą
atskleidžiamas vokiečių riterio Kelerio vidinis konfliktas. Jį laimi šviesioji Kelerio pusė ir kaip
esminės vertybės iškyla besąlygiškas pasiaukojimas meilei ir riteriška garbė. Keleris liks gulėti
karste ir bus užkastas gyvas, tačiau šią, ne tik vidinę kovą, bet ir kovą dėl meilės su kunigaikščiu
Skirgaila jis laimės likęs žmogumi ir ištikimas viduramžių riterių kodeksui.