Literatūroje moteris daugelį amžių buvo engiama ir beteisė.

Jai tekdavo prisitaikyti prie primestų gyvenimo

sąlygų, gerbti savo vyrą, jam paklusti. Tačiau bėgant laikui moterys pradėjo suvokti savo tikrąją vertę ir
pamažu plito jų stiprybė. Moteris tapo suvokiama, kaip nepalenkiama ir jokiu būdu niekam nepavaldi. Tad
būtent toks moters paveikslas akcentuojamas XIXa. pabaigos- XXa. vidurio Lietuvos prozininko, dramaturgo,
literatūros klasiko, profesoriaus bei politinio veikėjo Vinco Krėvės – Mickevičiaus istorinėje dramoje
„Skirgaila“. Šioje dramoje pagrindinė siužetinė linija sukasi aplink garsųjį Lietuvos valdovą Skirgailą, kuris
bando išlaikyti Lietuvą, dirbti jos labui, tačiau susiduria su labai daug kliūčių, kurios pastūmėja jį link
įvairiausių gyvenimo dramų. Tos kliūtys siejamos su krikščionybės priėmimu, aktyviu ir efektingu valdymu
bei asmeninės laimės troškimu. Tad kalbant apie asmeninę laimę, labai svarbus šalia Skirgailos esančios
sutuoktinės, Lydos kunigaikštytės Onos Duonutės – stiprios ir principingos moters paveikslas. Graži,
išsilavinusi kūrinio veikėja Ona Duonutė tragedijoje prievarta yra įkalinama Vilniaus aukštojoje pilyje ir yra
verčiama tapti Skirgailos žmona dėl politinių bei asmeninių sumetimų. Kad ji nesusituoktų su sužadėtiniu
Lenkijoje bei, kad Volynės bei Podorės žemės neatitektų Lenkijai. Iš pirmo žvilgsnio Ona Duonutė atrodo
kaip jaunutė, trapi, pamaldi bei nuolanki auka, kuri nesipriešina galingajam kunigaikščiui. Tai įrodo pirmosios
kūrinio dalies ,,Tarp dviejų pasaulių“ penktoji scena, kurioje įvyksta pirmasis Skirgailos su Ona pokalbis.
Ištraukos pradžioje Ona Duonutė stengiasi paveikti Skirgailą savo švelnumu ir moterišku žavėsiu. Tai puikiai
parodo remarkos: ,,stengdamasi ramiai kalbėti“, ,,liovusi verpti ir sudėjus rankas ant kelių“, kurios
kunigaikštytės paveikslui suteikia ilgesio įspūdį, parodo jos nuolankumą valdovui. Šiais gestais Ona Duonutė
nori suminkštinti Skirgailos širdį, palenkti jį į savo pusę. Kunigaikštytė, tarsi nustebusi klausia Skirgailos, ar šis
tikrai prievarta ją laikys pilyje. Tačiau kunigaikštis šaltai atsakinėja į jos klausimas ir veikėjų pokalbis perauga į
ginčą. Kuo agresyviau elgiasi kunigaikštis, tuo kunigaikštytė darosi tvirtesnė, atsiskleidžia jos tikrasis
charakteris, vis labiau aiškėja jos herojiškumas. Supratusi, kad geruoju nieko nepasieks, Ona Duonutė ima
grasinti: ,,Tu užmiršti, Lietuvos valdove, kad aš turiu galingus užtarėjus!“. Kunigaikštytė bando įbauginti
Skirgailą, vardindama savo galingus draugus: lenkų karalių Jogailą, Mozūrų žemės kunigaikštį. Atsistodama
prieš Lietuvos valdovą, ji parodo esanti įsitikinusi savo žodžiais, drąsą bei ryžtą. Grasinimais situacijos
nepakeitus, kunigaikštytė nurimsta, tačiau vis dar stengiasi išsisukti iš jai nepalankios padėties. Pastebima,
kad Vincas Krėvė subtiliai išreiškia Onos Duonutės moterišką jautrumą (,,Kunigaikšti, juk aš našlaitė esu.
Nejaugi mane skriausi?”). Pastebime, kad remarka (Uždengia rankom veidą ir verkia sriūbaudama)
atskleidžia tikrąjį moters sentimentalumą. Autorius šioje ištraukoje taip pat atskleidžia moters ištikimybę
savo namams ir sužadėtiniui: ,,Pasilik sau Lydos valstiją, tik leisk mane pas mano sužadėtinį“. Iš šių jos žodžių
išryškėja svarbiausios jos vertybės meilė bei duoto žodžio laikymasis. Ji buvo pasižadėjusi Mozūrų
kunigaikščiui būti jo nuotaka ir ištikimai to laikosi neatsiduodama kitam vyrui. Žlugus jos planams ištrūkti, ji
iš nevilties prašo Dievo pagalbos, taip parodydama savo religingumą, pasitikėjimą Dievu. Onos Duonutės
charakterio bruožai atsiskleidžia ne tik šioje ištraukoje, bet ir kitoje dramos dalyje ,,Palūžusios sielos“
trečiojoje scenoje Skirgaila ateina pas kunigaikštytę atvira širdimi, trokšdamas pasikalbėti su ja kaip su
žmona. Valdovas klaidingai supranta Onos Duonutės šypseną kaip palankumo ženklą sau. Iš tiesų, ji skirta
džiaugsmui dėl iš mylimojo Kelerio gauto laiško išreikšti, o pati kunigaikštytė nė nemano atsakyti į Skirgailos
jausmus. Vystantis dialogui vis labiau intensyvėja abiejų veikėjų jausmų ir minčių kaita, bet labiausiai
išryškėja nauji Onos Duonutės bruožai. Tarsi lenkų bei vokiečių įrankis buvusi tyli bei pamaldi mergina darosi
vis tvirtesnė ir oresnė (,,Man nereikia nei žmonių meilės, nei jų palankumo“). Nors pagal krikščioniškąjį
mokymą moteris turi paklusti savo vyrui, tačiau dramoje yra akcentuojamas savotiškas moters maištas ir
siekis tapti laisvai. Ji nebijo priešintis Skirgailai, kreipiasi į didįjį kunigaikštį kaip į sau lygų asmenį, sakydama
jam ,,tu“, randa savyje jėgų herojiškai ginti savo teises (,,Aš valdovų duktė, ne vergė, ir tavo grasinimai
manęs nebaido“). Tokią kunigaikštytės išdidžią bei pasitikinčią laikyseną sustiprina ir remarkos: ,,tvirtai,
išdidžiai“. Taip pat pasirodo jos įžūlumas kai ji prisipažįsta, jog verčiau pasirinktų Kelerį negu jį patį. Tai įrodo
ši citata: ,,Aš tavo valioj esu ir gali kalbėti, kaip tau patinka, nepaisydamas, ar mane užgauni. Bet žinok, jei
Dievo būtų lemta man pačiai iš jūsų dviejų pasirinkti aš jį, ne tave pasirinkčiau“. Pastebime, kad ji elgiasi
nepagarbiai ir pernelyg išdidžiai, tačiau tuo pačiu metu Ona yra sąžininga, nuoširdi, jai nebūdingas
dviveidiškumas, todėl viską sako tiesiai į akis. Vadovaudamasi tokiais savo principais, ji net tampa
pranašesnė už patį Lietuvos valdovą. Kai net galingiausieji bajorai bijodavo prieštarauti Skirgailai, Ona
Duonutė Skirgailą yra atstumia ir pažemina. Taigi, Duonutės paveikslas šioje dramoje yra vienas žaviausių
moterų paveikslų Krėvės kūryboje. Ona Duonutė ryškėja kaip principinga, nepalaužiama ir atkakli moteris,
siekianti išlaikyti savo autonomiją ir nenorinti priklausyti nuo Skirgailos. Autoriui rūpėjo sukurti,
neoromantinio pobūdžio Onos Duonutės paveikslą, kuriam būdingas dramatizmas, konfliktų vertinimas
krikščioniškosios moralės požiūriu. Galima sakyti, kad tai vienas iš retų atvejų senuose kūriniuose, kuriuose
moteris būna stipri, ginanti savo laisvę ir teisę pasirinkti.