Asmenybės laikysena ribinėse situacijoje

(Balys Sruoga, Vincas Krėvė-Mickevičius, Bronius Krivickas, Francas Kafka)

Kiekvienas žmogus susiduria su nesėkmėmis ar netgi ribinėmis situacijomis. Šie dalykai visada skiriasi: jie
priklauso nuo aplinkybių, nuo individo, nuo sudėtingumo bei galimų sprendimo būdų. Su sunkumais
susiduriame kone kasdien. Visai kitas dalykas yra ribinės situacijos. Individo laikysena šiose situacijose
priklauso nuo jo požiūrio: vieni mano, kad ribinės situacijos žlugdo, nužmogina, o kiti teigia, kad jos tik
sustiprina žmogų, duoda jam vertingos patirties. Savo kalba ir noriu atskleisti, kaip skirtingos asmenybės
elgiasi ribinėse situacijose, įrodyti, kad tik stiprūs ir savimi neabejojantys individai išgyvena esant
katastrofiškomis aplinkybėmis. Remsiuosi ne tik XX amžiaus kontekstu, kuriame vyko du didžiausi ir
žiauriausi karai žmonijos istorijoje, bet ir XIV amžiaus pabaiga, kai nuo individo pasirinkimo priklauso tautos
likimas.
Dažnai žmonės, vedami gerų ketinimų, nesugeba tinkamai įvertinti savo veiksmų, todėl griaudami
nusistovėjusias gyvenimo ir moralės normas, į aplinkinių, taip pat ir savo gyvenimą atnešą daug kančios ir
skausmo. XXa. pradžios neoromantizmo srovės atstovas Vincas Krėvė-Mickevičius pirmasis pavaizdavo
asmenybę, abejojančią visuomeniniais idealais, maištaujančią, patiriančią dvasios krizių. Individą, peraugusį
savo epochą, rašytojas pavaizdavo dramoje „Skirgaila“. Kūrinio laikas – XIVa. Antroji pusė, kai 1386 metais
Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, Skirgaila paskiriamas vietininku Vilniaus kunigaikštystėje. Valdovas
atsidūręs tragiškoje padėtyje: Lietuva jau pakrikštyta, bet valdovo bendražygiai, ypač vaidila Stardas, tiki
senaisiais dievais. Kūrinyje atskleidžiama dvilypė pagrindinio veikėjo asmenybė, nepajėgianti suderinti
valdovo pareigų ir siekio būti laimingam, nuolatos kamuojamą proto ir jausmų nedermės, norinčiam
žmonėms gero, bet nežinančiam, kaip to siekti. Siekdamas suvienyti lietuvių žemes Skirgaila griebiasi
diplomatijos vingrybių ir apgaulės - pagrobia ir prievarta laiko pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę.
Trokšdamas meilės ir ramybės, net pasiryžta atsisakyti savo sosto, tačiau nesistengdamas suprasti
kunigaikštytės, niršta, kad ji jaučiasi savo likimo valdove. Tragišką konfliktą dramoje sustiprina Onos
Duonutės meilė vokiečių riteriui Keleriui. Tai narsus ir gudrus karys, atvykęs į pilį kaip kaimyninės šalies
pasiuntinys, jis pasiaukoja dėl kunigaikštytės garbės – neišsiduoda, kad buvo jos miegamajame, ir leidžiasi
užkasamas gyvas. Tokiu savo poelgiu jis lieka ištikimas viduramžių riterių kodeksui, taip pat parodo savo
moralinį pranašumą prieš Skirgailą. Deja, valdovas užkasęs gyvą Kelerį pralaimi ir kaip silpna bei destruktyvi
asmenybė, trokštanti kitiems gero, bet nežinanti kaip to siekti, sužlugdo ne tik savo, bet ir aplinkinių
gyvenimus.
XXa. viduryje pasaulį ištiko viena didžiausių tragedijų žmonijos istorijoje – Antrasis pasaulinis karas. Žmogus,
atsidūręs totalitarinių ideologijų akivaizdoje, buvo priverstas iš paskutiniųjų stengtis išlikti savimi, todėl
paios žiauriausios ir sunkiausios situacijos reikalavo nenumaldomai didelės stiprybės ir jėgų, siekiant jas
įveikti. XXa. pirmosios pusės poetas, dramaturgas, prozininkas Balys Sruoga buvo virnsd pirmųjų inteligentų,
patyrusių nežmonišką lagerio gyvenimą. Rašytojas atsiminimų knygoje „Dievų miškas“ atskleidė paprasto
žmogaus stiprybę ir drąsą, kuris stengiasi pasipriešinti nužmoginimo sistemoms. Romane be jokių
pagražinimų pasakojama apie lietuvių inteligentus, apibūdinamas lagerio funkcionavimas, prižiūrėtojai
esesininkai, kalbama apie kalinius, aprašoma kasdienė lagerio buitis. Fragmentišką knygos pasakojimą
jungia bendra erdvė, laikas, ir visų įvykių liudytojas – pasakotojas. Pasakotojo – beteisio kalinio akimis
matomas lagerio gyvenimas, tapomi sargų ir kalinių portretai. Autorius kaip savisaugos, pasaulio vertinimo
priemonę vartoja ironiją, kuri padeda nepasiduoti naikinančiam „giltinės malūnui“. Ironija tampa savotišku
ginklu prieš aplinkos brutalumą, žmogiškos būties pamatų ir normų iškraipymą. Pats autorius beveik niekur
nepraveria vidinių išgyvenimų – šiurpiausi kūrinio epizodai aprašomi santūriai, be sentimentų. Išskirtiniu
skyriumi galime laikyti nebent „Klipatų klipatos“. Jame pavaizduotos šmėkliškos kolonos kaip sukrečia
rašytoją, kad jis užsimena apie savo skausmą žiūrint i „tuos veidus“ ir apie mirties lageryje beprasmiškumą,
apie budelių ir jų veiksmų antžmogiškumą. Tačiau kūrinyje yra ir epizodų, kuriuose kaliniams sužadinama
viltis išgyventi, kovoti, kaip kad katorgininkėlio padovanotas kiaušinis Velykų proga, atiduota cigaretė,
padrąsintas žodis. Taigi, stiprios asmenybės, atsidūrusios ribinėse situacijose, randa tokį išgyvenimo būdą,
kuriuos galima išlikti savimi ir išgyventi pačiomis katastrofiškiausiomis aplinkybėmis.
Kovojantys žmonės, nuolatos atsiduriantys ribinėse situacijose, yra laikomi stipriomis asmenybėmis,
pasiryžusiomis aukoti savo gyvybę dėl tėvynės laisvės. Pokariu provincijoje beveik dešimtmetį vyko arši kova
tarp nepriklausomybę ginančių partizanų ir Lietuvoje dislokuotos SSRS kariuomenės ir jos talkininkų. Vienas
iš rezistencinio pasipriešinimo dalyvių buvo Bronius Krivickas. 1945 metais Bronius Krivickas įsitraukė į
partizaninę kovą. Jos metu vertė kitų šalių autorių kūrinius, leido laikraščius, rašė eilėraščius, kuriuose
atsispindėjo partizano kelią pasirinkusio žmogaus jausena. Poeto poezijoje kovojantis žmogus atsiskleidžia
kaip pasiryžusi aukotis dėl tėvynės ir tą auką apmąstanti asmenybė. Juntama katastrofą patiriančio žmogaus
širdgėla, girdimas sąmoningo piliečio balsas – lyriniam subjektui gėda, kad „Visoj tautoj jau nėr kas gina“.
Sunkių aplinkybių akivaizdoje žmogus aiškiai suvokia savo likimą, todėl nusiramina ir džiaugiasi supančia
gamta. Eilėraštyje „Rudenio lygumose“ lyrinis subjektas tapatinasi su rudeniu, vadina jį savo broliu, nes
žino, kad judviejų likimas toks pat. Išdidus susitaikymas ir narsa – tai stipraus žmogaus, pasirinkusio kovoti,
laikysena. Broniaus Krivicko poezijoje herojiška laikysena tampa vienintele likusia galimybe, kai vietoj
pergalės lieka kalbėti tik apie moralinį nepralaimėjimą. Taigi, tik aiškiai suvokiantis savo apsisprendimo
pasekmes ribinėse situacijose, narsiai ir tvirtai jose laikydamasis, individas gali būti laikomas stipria
asmenybe.
Individas turi būti pasiruošęs prisitaikyti prie apklinkos, nes to nedarydamas jis gali tiesiog pražūti, francas
Kafka yra XXa. pirmos pusės rašytojas, kuris parašė novelę „Metamorfozė“. Kafkos jaunystė buvo sunki – jis
buvo tarsi izoliuotas nuo plačiųjų miesto gyventojų masių, nes tuo metu Prahoje ryškėjo nacionaliniai
prieštaravimai, taip pat vidiniai prieštaravimai vokiečių bendruomenėje – vokiečiai nelaikė žydų sau lygiais.
Novelėje „Metamorfozė“ pagrindinis veikėjas yra Gregoras Zamza. Tėvas neteko beveik visų savo pinigų,
todėl Gregoras tapo komivojažieriumi. Herojui nepatiko darbas ir bukinanti aplinka bei kasdien
besikartojanti rutina. Dėl nenoro pasikeisti, jam vieną rytą nutinka kai kas baisaus: „Pabudęs vieną rytą iš
neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto pavirtęs baisingu vabalu.“ Gregoras jau seniai jautėsi primityvus
gyvūnas. Veikėjas pats nubaudžia save – pavirsta vabalu, o šią metamorfozę lemia noras sugriauti save,
sunaikinti, nes negali jaustis laimingas, būdamas prievartinės visuomenės narys. Todėl vabalo figūrą galime
suprasti kaip atsiribojimą, paties susikurtą izoliuotą pasaulį. Gregoras buvo silpna asmenybė, jam sunkiai
sekėsi išlaikyti šeimą, tačiau jis neketino pasikeisti, todėl ribinė situacija jį pražudė
Apibendrindama galiu teigti, kad kritinės situacijos tiek gyvenime, tiek literatūroje yra labai įvairios.
Individas, atsidūręs pasirinkimo kryžkelėje, renkasi tą kelią, kuris yra priimtiniausias jo moralinėms
normoms, vertybėms, kuris leidžia išlikti savimi, parodyti savo stiprybę arba atvirkščiai – tapti silpna
destruktyvia asmenybe, kuri savo jėga ir žiaurumu sunaikina ir viską aplinkui. Tokiomis situacijomis
svarbiausia yra sugebėti išlikti ramiam, nusiraminti ir viską apgalvoti. Sunkumuose visada slypi galimybės,
kuriomis gali pasinaudoti kiekviena brandi asmenybė. Žmogaus esmė – išlikti žmogumi bet kokioje
situacijoje, įvairiausiomis aplinkybėmis, tarnauti gėriui, žmonių gerovei. Nuo to priklauso visuomenės
ateitis, žmogiškų vertybių puoselėjimas ir išsaugojimas.