Ar žmogus visada gali valdyti savo likimą?

(Antanas Škėma, Balys Sruoga, Bronius Krivickas)

,,Atsitiktinumo juk nėra. Tai, kas atrodo vien aklas atsitiktinumas, išplaukia iš gilios versmės“,- tai vieno žymiausių
Apšvietos epochos Vokietijos klasiko ir filosofo Frydricho Šilerio žodžiai, įrodantys, kad likimas nepriklauso tik nuo paties
žmogaus. Likimas – tai aukščiausia protingoji jėga, reiškianti žmogų, gamtą ar net dievus pranokstančią galią, lemiančią
pasaulio įvykių eigą ir valdančią žmonių gyvenimą. Fatalizmas teigia, kad asmens gyvenimo įvykiai ir poelgiai nuo jo
nepriklauso- žmogaus valia nėra laisva, viskas, kas vyksta, yra būtinybės, Apvaizdos numatytų įvykių realizacija. Nė
vienas individas neturi tokio paties likimo – kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias yra vis kitoks. Asmuo pats kuria savo
ateitį dirbdamas ir kurdamas, tačiau kartais gali atrodyti, kad likimas yra daug stipresnis už jį. Dažnai įvairios socialinės,
kultūrinės ar istorinės situacijos paveikia žmogų taip, kad jis nebegali kontroliuoti savo likimo, o likimas kontroliuoja jį.
Taigi ar tikrai teisinga teigti, jog žmogus visada gali valdyti savo likimą?
Žmogus ne visada gali valdyti savo likimą. Vienas tokių gyvenimą nulemiančių veiksnių yra liga. Netikėtai
išgirsta ligos diagnozė dažnai žmogui sukelia ne tik fizinių, bet ir moralinių sunkumų. Liga, dariusi įtaką žmogaus
gyvenimo prasmės sampratai, būdinga vieno žymiausių XX- ojo amžiaus lietuvių literatūros novatorių ir katastrofinio
modernizmo atstovų, lietuvių išeivijos rašytojų Antano Škėmos kūrybai. Žmogaus negebėjimas valdyti likimo dėl ligos
analizuojamas Škėmos intelektualiniame- psichologiniame romane ,,Balta drobulė“. Pagrindinis veikėjas Antanas
Garšva- lietuvių poetas išeivis, intelektualas, gyvenantis intensyvų vidinį gyvenimą, kuriame nuolat susiję (susilieja)
praeities įvykiai ir dabarties patyrimai. Pirmieji nežymūs Garšvos ligos ženklai pasirodo jau ankstyvoje vaikystėje: ,,<...>
Kadaise man praskėlė galvą. Bet ir anksčiau, jaunystėje, mane sugriebdavo priepuoliai“. Būtent, kai Garšva buvo
aštuonerių metų, jo ausyse pradėjo zvimbti melodija, kuri virto žodžiu ,,zoori“, tačiau tokie požymiai tuo metu
nesukelė didelių sunkumų jo gyvenime ir nebuvo diagnozuojami kaip tam tikros ligos padariniai. Visgi reikšmingas
Garšvos progresuojančios ligos požymis jaunystėje yra agresija. Vienas tokių agresija pasižymėjusių įvykių- Jonės
išprievartavimas: ,,<...> Jonė rėkė, aš juk girdėjau jos riksmą, kažkada, kai neturėjau nei rankų, nei kojų ir kamuoliu
riedėjau akloje tamsoje.“ Vykdant žmoniškųjų normų neatitinkantį poelgį Garšvos kūno veiksmus valdo liga. Visgi
Jonė iš meilės jam atleidžia ir svajoja apie gražią ateitį kartu su mylimuoju. Būdamas 21-erių metų Garšva patiria stiprų
pirmąjį ligos priepuolį gatvėje:,,Staiga pajutau naujieną. Silpas drebulys bangelėmis ritosi stuburkauliu. Svaigo galva“.
Priepuolis priverčia apsilankyti pas psichiatrą Igną, iš kurio jis sužino, jog serga neurastenija. Vizito metu diagnozuota
liga ir gydytojo patarimas nevesti, nes Garšva būtų našta žmonai, sugriauna jo troškimą mylėti ir būti mylimam, todėl
Garšva atsisako vesti Jonę. Analogiška meilės išsižadėjimo situacija dėl ligos susiklosto ir tada, kai Garšva gyvena
Amerikoje. Išeivijoje jis susipažįsta su buvusia gimnazijos mokytoja Elena. Garšva karštai pamilsta ją, Elenos artumas ir
meilė įkvepia jo sieloje naują viltį, tačiau jis nežada sukurti šeimos su Elena, taip siekdamas apsaugoti mylimąją nuo
kančių.Taigi netikėtas ligos proveržis trukdo žmogui siekti užsibrėžtų gyvenimo tikslų ir paverčia jį bejėgiu žmogumi.
Be to, asmuo negali valdyti savo likimo esant sudėtingam istoriniam laikotarpiui. XX- ojo amžiaus antroji pusė Lietuvoje
apibūdinama kaip katastrofų laikotarpis. Po skaudaus nacių pralaimėjimo Stalingrado mūšyje, 1943-iujų vasarį, hitlerinė
Vokietija okupavo Lietuvą. Priešiškumu Vokietijai įtariami žmonės buvo vežami į Generalinės gubernijos koncentracijos
stovyklas. Maisto stygius, šaltis, išsekimas buvo nuolatiniai belaisvių palydovai nacių įkurtuose konclageriuose. Vienas
tokių įtariamų antagonistų buvo išskirtinio likimo žmogus, XX- ojo amžiaus vidurio katastrofų poetas, literatūros ir
tautosakos tyrinėtojas Balys Sruoga. Būdamas Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Sruoga ragino lietuvių jaunimą
netarnauti vokiečių armijoje, todėl buvo suimtas vokiečių okupacinės valdžios ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos
stovyklą. Alinantis beprasmiškas darbas, sudėtingos gyvenimo sąlygos, fizinis ir moralinis tyčiojimasis Sruogai sudarė
sunkiai pakeliamą nuolatinės psichinės įtampos pojūtį. Nors sovietinė armija išlaisvino Balį Sruogą, tačiau skaudi patirtis
Štuthofo koncentracijos stovykloje lietuviui paliko daugybę skaudžių prisiminimų, kurie įkvėpė jį parašyti ironijos
persmelktą memuarinį romaną ,,Dievų miškas“. Tai dokumentinė knyga apie pasakotojo išgyventus dvejus metus
Štuthofo koncentracijos lageryje prie Gdansko. „Dievų miškas" atskleidžia hitlerinės priverčiamųjų darbų stovyklos
tikrovę. Memuaruose šiurpūs gyvenimo epizodai pasakojami santūriai, be sentimentų, beveik nekalbama apie gimtinės
ir šeimos ilgesį, nes pasakotojas tarsi susitaikęs su jį ištikusiu likimu. Romane ironiškai vaizduojama lagerio kasdienybė,
kalinių ir esesininkų santykiai, nes toks požiūris padeda ištverti sudėtingas gyvenimo sąlygas, atsiriboti nuo
racionalizuotos žmonių naikinimo sistemos. Lageris apibūdinamas kaip žmogaus dehumanizavimo įstaiga,
akcentuojamos visos fašizmo sistemos ir fašistinės idealogijos nehumaniškumas, priešiškumas visuotinai priimtoms
moralės normoms. Ištikimiausias Balio Sruogos kūrybos nagrinėtojas Algis Samulionis teigė: ,,Sruogai labiausiai rūpėjo,
kaip fašizmas XX amžiaus viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi“. Teigiama, jog vertybės, jausmai, asmenybė tokioje
aplinkoje nieko nereiškia- lageryje praranda vertę visa, kas žmogiška. (GALIMAS KONKRETUS PAVYZDYS IŠ
KŪRINIO)Laikomi pusbadžiu, vos paeinantys sutinusiomis kojomis, nuolat daužomi žiaurių prižiūrėtojų, lietuvių
inteligentai siekia ne tik išgyventi, bet ir išlikti orūs, tačiau likimas nepriklauso nuo jų pačių. Galima teigti, kad
sudėtingas istorinis laikotarpis verčia žmogų patirti tremtinio kančią.
Visgi net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis žmogus gali valdyti savo likimą. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, Rytų
frontui priartėjus prie Baltijos valstybių, iki 1944m. pabaigos sovietai vėl okupavo Lietuvą. Nedelsiant buvo pradėtos
represijos prieš valstybės gyventojus ir prievartinis jų šaukimas į sovietų karo tarnybą. Besipriešinantys okupacijai į
miškus pasitraukę Lietuvos partizanai pradėjo organizuotą kovą su okupantais. Vienas tokių svarbiausių antitarybinio
pasipriešinimo balsų buvo XX- ojo amžiaus vidurio katastrofų Lietuvos rašytojas ir literatūros kritikas Bronius Krivickas.
Lietuvą užklupus sovietams rašytojas nepasitraukė į Vakarus, bet sugrįžo į gimtąsias vietas ir mokytojavo Biržų
gimnazijoje, redagavo žurnalą ,,Ateitis“, studentų laikraštį ,,Studentų dienos“. Tačiau 1945m. žiemą, nujausdamas, kad
gali būti areštuotas, prisijungė prie partizano kelią pasirinkusių dviejų brolių, taip rizikuodamas savo likimu dėl tėvynės
gerovės. Panašūs didvyriški partizano veiksmai, kovojant dėl valstybės šviesios ateities atsispindi ir rašytojo herojinį
motyvą įprasminančiame sonete ,,Kai kovoj kelies tu į ataką“. Lyrinis subjektas pasakoja apie partizaną, kuris
nežinodamas, kad mūšis gali būti paskutinis, veržiasi į jį drąsiai: ,,Nes žinai: jei kas, įtempęs valią, /Nesvyruodams pereis
šitą kelią, /Mūšį tas net žūdamas laimės“. Eilėraščio žmogus eina gyvenimo taku ramiai, nes jo pasirinkimas nėra
priverstinis, jis žino, kas jo laukia tako pabaigoje. Teigiama, jog svarbiausia nepabūgti, nes pasitikėjimas savo jėgomis
skatina judėti pirmyn. Todėl lyrinis ,,aš“ jaučia moralinę pergalę: jis neišsižada patriotinių idėjų ir dalyvauja laisvės
kovose nepaisydamas pavojų. Tvirta laikysena apibūdinama kaip tikėjimas, pažado tesėjimas bei išlikimas savimi iki
galo, nesvarbu, kokia pabaiga laukia. Lyrinis ,,aš“ mirtį dėl tėvynės, siekdamas ją apsaugoti nuo gresiančių pavojų ir
okupacijos, suvokia kaip garbingą. Jis smerkia valstybės piliečius, kurie nedrįsta pasiaukoti dėl tėvynės šviesios ateities
teigdamas, jog tokių žmonių moralinės vertybės yra menkos: ,,O jei kas pabėgs neištesėjęs, /Tai tikrai bus kovą
pralaimėjęs“. Ryžtingos asmenybės drąsi kova iki mirties leidžia pasiekti moralinę pergalę ir iš dalies valdyti savo likimą.
Žmogus visada gali rinktis ir yra atsakingas už savo veiksmus, tačiau valdyti savo likimą gali ne visada. Netikėtas
ligos proveržis verčia individą išsižadėti laimę teikiančių dalykų ir jausti gyvenimo kančią. Išgirsta ligos diagnozė
sugriauna asmens gyvenimo tikslus ir paverčia jį bejėgį. Be to, kiekvieno asmens likimui didelę įtaką daro sudėtingas
istorinis laikotarpis. Susiklosčiusios neigiamos istorinės aplinkybės verčia žmogų jausti nuolatinę baimę būti ištremtam.
Ištrėmimas yra fatališkas, nes žmogus yra priverstas patirti tremtinio kančią. Galima teigti, kad stiprios valios asmenų
vykdomos laisvės kovos užtikrina moralinę pergalę bei perversmą valstybėje, tačiau nesukuria laimingos lemties
kovojančiam individui. Priešinimasis lig mirties padeda žmogui tik dalinai valdyti savo likimą.
Darbas rimtas, kruopštus. Atkreipk dėmesį į išryškintą tekstą. Pasidomėk , kokie vartojami jungiamieji žodžiai.
Baroko laikotarpiu domėtasi likimo egzistavimu. Gal bus įdomu daugiau sužinoti ( prisiminti Sarbievijaus kūrybą).