Kada žmogus ir pralaimėdamas laimi?

Žmogus yra sudėtingą gyvenimą gyvenanti būtybė. Todėl neretai jam tenka patirti
įvairiausių pralaimėjimų. Nors tai iš pradžių ir skamba keistai, bet tam tikromis aplinkybėmis
žmogus gali laimėti net ir pralaimėdamas. Taip nutinka, kai jis laimi morališkai, tačiau jo paties
likimas būna tragiškas. Taigi kokiomis aplinkybėmis žmogus ir pralaimėdamas laimi?
Žmogus ir pralaimėdamas laimi, kai išlieka savimi. Išlikti tuo, kas esi, o ypač
ribinėse situacijose yra labai sunku. Dažnai žmogus iš baimės ar dėl kitų priežasčių prisitaiko
prie situacijos ir visiškai nesistengia kovoti, kitaip – pasiduoda. Tačiau XX a. vidurio rašytojas
A. Kamiu romane „Svetimas“ aprašė, kaip galima išlikti savimi nepaisant nieko. Pagrindinis
veikėjas Merso – vyras, gyvenantis Alžyre, laisvalaikiu mėgstantis vaikščioti paplūdimyje.
Cigaretės ir moterys jam kėlė didelį malonumą. Atrodo, niekuo neišsiskiriantis asmuo. Na, bet
taip nebuvo. Kūrinio pradžioje pasakojama, kaip Merso laidoja savo mamą. Jo elgesys per
laidotuves visiems buvo sunkiai suprantamas. O kodėl? Ši asmenybė nesielgė kaip visi ir
neatitiko visuomenės nustatytų normų. Sūnus prie motinos karsto gėrė kavą, buvo prisnūdęs ir
visiškai nerodė jokių emocijų. Kitaip tariant neraudojo, kas visiems atrodė būtina, o tiesiog buvo
šaltas. Žinoma, mirtis yra skaudus įvykis kiekvieno gyvenime ir laidotuvių metu neparodyti jokių
jausmų turėtų būti ganėtinai sunku. Tačiau, juk skausmą mes kiekvienas suprantame ir priimame
savaip. Tai nebuvo vienintelis kartas, kai Merso nepasidavė visuomenei ir jos spaudimui ir išliko
savimi. Jis nužudė žmogų. Už tai jam buvo skirta mirties bausmė. Tačiau įsigilinus į Merso
tardymo ir apklausos scenas galima pamatyti, kad prokurorams ir visiems kitiems rūpėjo visiškai
ne žmogžudystė. Visuomenės žvilgsniai buvo nukreipti į Merso elgesį, į jo šaltumą per motinos
laidotuves. Žiūrint iš mūsų perspektyvos į tai, kad vyriškis visą tardymo laiką išliko šaltas,
nesistengė meluoti, galime teigti, kad tai visiškai normalu. Tačiau žmonių nusistatymai kūrinyje
ėmė viršų. Visuomenė buvo griežtai nusistačiusi prieš Merso ir turbūt prieš visus kitus, kurie
kažkuo išsiskyrė iš kitų ir nebuvo kaip visi. Nors kaltinamasis ir buvo nustebęs, kad jį teisia ne
už padarytą nusikaltimą, o už buvimą savimi, jis vis tiek nepakeitė savo elgesio ir buvo tuo, kuo
yra, iki pat galo. Net mirties akivaizduoje nepasidavė visuomenės spaudimui. Klebonas, kuris
atėjo aplankyti kalinio, kad ir kaip stengėsi, tačiau niekaip neįtikino Merso tikėti į Dievą. Tai
parodo koks jis yra stiprus ir jokioje situacijoje neišsižada savo pažiūrų. Apie laimėtą žmogaus
kovą pralaimint rašo ir Sofoklis savo tragedijoje „Antigonė“. Kūrinyje pasakojama, kaip sesuo
bet kokia kaina norėjo palaidoti savo brolį, nors karalius tai buvo griežtai uždraudęs. Palaidojusi
brolį ji buvo pasmerkta mirčiai. Antigonė žinojo, koks likimas jos laukia, bet jai tai nerūpėjo.
Sesuo buvo pasiryžusi paaukoti viską, kad atliktų tai, kas jai atrodė būtina. Tai parodo, kad
nepaisant nieko Antigonė išliko savimi ir laikėsi savo įsitikinimų. Taigi žmogus laimėti
pralaimėdamas gali nepaisydamas kitų nuomonės ir išlikdamas savimi.
Taip pat žmogus ir pralaimėdamas laimi, kai nepraranda savo žmogiškųjų savybių.
Žmogiškumas – tai prigimtinės, būdingos žmogui savybės. Tai dažniausiai yra geranoriškumas
aplinkiniams, žinojimas savo vertės, palaikymas ir pagalba kitiems. Tačiau išsaugoti šias savybes
nėra lengva ir ne kiekvienas tai sugeba. Pavyzdį apie žmogiškumo nepraradimą ir jo svarbą
galime matyti XX a. vidurio Lietuvos poeto Balio Sruogos memuarinėje knygoje „Dievų
miškas“. Rašytojas kūrinyje pasakoja savo išgyvenimus lageryje, į kurį buvo ištremtas 1943 m..
Manoma, šie areštai buvo nacių valdžios kerštas už sužlugusią mobilizaciją į SS dalinius, tačiau
pats B. Sruoga iki paskutinės dienos tikėjo, kad buvo vokiečių įkaitas. Gyvenimo sąlygos ten
buvo labai prastos. Lageryje taip pat buvo naikinamos žmogaus visos gerosios savybės. Iš
kalinių buvo nuolat tyčiojamasi, nebuvo jokio gailestingumo ar sąžiningumo. Tik atvežti į
koncentracijos stovyklą lietuviai inteligentai iš karto buvo mušami, žeminami. Baliui Sruogai
teko vilktis per mažus stovyklos drabužius, tačiau jis oriai neprašė pakeitimo, nedėvėjo kepurės,
jog nereikėtų rodyti pagarbos esesininkams. Tie, kurie buvo silpni arba sergantys, būdavo
nužudomi dujomis mažose dujų kamerose. Koncentracijos stovyklos gydytojai taip pat žudė
sergančius, sužeistus ir silpnus kalinius, suleisdami mirtinas injekcijas ar išbandydami preparatus
su žmonėmis. Naciai naudojo Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinius priverstiniams darbams.
Maistas taip pat buvo tragiškas. Dėl duonos kąsnio ten ir žmogų galėjo užmušti. Tačiau Balys
Sruoga sugebėjo atsilaikyti tragiškoms gyvenimo salygoms ir elgėsi sąžiningai. Nors ir buvo
smurtaujama prieš kalinius, rašytojas vienintelis išliko orus ir stovėjo iki galo. Kol kiti tiesiog
krito po pirmojo antausio, kad negautų antrojo. Balys Sruoga taip pat parodė savo gailestingumą,
kurį ten turėjo retas kuris. Kalinys pats būdamas lageryje ir kęsdamas jo prastas sąlygas padėjo
ten atgabentoms rašytojo Jurgio Savickio marčiai su dukrele. Pagelbėjo joms duodamas vaistų ir
maisto, nors pats daug nieko neturėjo. Taip pasielgti turbūt nebūtų galėjęs nei vienas ten esantis,
nes lageris žlugdė žmones ir jų žmogiškumą. Tokios savybės daro mūsų pasaulį geresnį, o šiomis
dienomis būtent to ir trūksta. Liūdna, kad 21 a. žmonės yra tokie svetimi, pilni neigiamų
emocijų. Taigi laimėti pralaimint galima išliekant žmogumi ir neprarandant svarbiausių savo
savybių.
Žmogus ir pralaimėdamas laimi, kada paaukoja savo asmeninę laimę dėl tautos.
Kiekvienas žmogus turi tam tikrų užsibrėžtų tikslų ar norų, kuriuos neretai tenka paaukoti dėl
pareigos tėvynei. Todėl žmogus mylėdamas be galo savo tautą ir norėdamas suteikti jai
geriausias sąlygas neretai aukoja save jos labui, neatsižvelgiant į pasekmes. Apie tai rašė XX a.
vidurio – XXI a. pradžios lietuvių rašytojas J. Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“.
Protagonistas Martynas Mažvydas įprasminamas kaip tėvynės labui dirbantis žmogus,
suvokiantis savo pašaukimą ir tam tikslui aukojantis gyvenimą. Jis nujaučia besiartinančią
nutautėjimo grėsmę, todėl stengiasi saugoti lietuvišką žodį, savo misiją supranta kaip sunkų, bet
suteikiantį vilties darbą, kuris ir yra gyvenimo prasmė. Todėl tampa Ragainės parapijos klebonu
bei stengiasi padėti Lietuvos žmonėms. Tačiau Mažvydo kilnus noras išgelbėti esančius lietuvius
Prūsijoje nuo tautiškumo praradimo privertė jį palikti savo moterį Mariją anapus Nemuno. O tai
klebono daro nelaimingu. Mažvydas vedė kitą moterį, tačiau visa tai buvo tik iš reikalo. Dėl
pareigos Prūsijos karaliui. Jis taip pat buvo žinomas tarp špitolninkų dėl savo teikiamos globos,
bei pagalbos atklydėliams. Klebonas suprato meilę, kaip aukščiausią vertybę, tačiau paliko savo
mylimąją dėl pareigos tautai. Tai parodo Mažvydo didžiausią dorybę – pasiaukojimą. Jis
nepaisant nieko aukojosi dėl tautos tiek, kiek tik pajėgė. Deja, šiomis dienomis gyvename
materialiame pasaulyje, todėl retai išvysime žmonių, kurie aukotų savo asmeninę laimę dėl
tautos gerovės. Taigi žmogus paaukodamas savo laimę dėl tautos gali laimėti ir pralaimėdamas.
Apibendrindama galiu teigti, jog laimė ištikrųjų yra labai abstraktus dalykas ir ją
kiekvienam iš mūsų gali suteikti skirtingi dalykai. Neretai pasitaiko situacijų, kuomet žmogus
gyvena tragišką gyvenimą, tačiau morališkai jaučiasi laimingas. Laimingas todėl, kad išliko
savimi, neprarado svarbiausių savybų, aukojosi dėl to, kas jam yra brangiausia. Taigi žmogus
tikrai gali laimėti ir pralaimėdamas.