Ar atlaidumas - silpno žmogaus bruožas?

Atlaidumas iš vienos pusės yra stiprumo požymis, bet tuo pačiu ir silpnumo .Atleidimas nėra
užmiršimas, kai žmogus tiesiog stengiasi iš savo atminties ištrinti tai, kas jam yra nemalonu ir
nepriimtina. Tai yra procesas, kai vyksta kova su savimi. Atleidus sieloje turėtų įsivyrauti ramybė.
Manau, kad tik tada santykius galima grąžinti į ankstesnę teigiamą būseną ir pozityviai žiūrėti į
ateitį.

Pirma, gebėjimas atleisti auga su patirtimi, jo mokomasi. Atleidimui svarbu mokėti suprasti
kito asmens jausmus, nors iš pradžių tai ir atrodo neįmanoma užduotis. Norėdamas atleisti žmogus
pradeda įvykį matyti plačiau, bando įsijausti į kito vaidmenį ir suprasti to žmogaus motyvus. Apie
tokį kelią rašė Jonas Biliūnas, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios literatūros klasikas, lyrinėje
psichologinėje novelėje „Lazda“. Šiame apsakyme pasakotojas rašo apie savo tėvą, kuris
apgyvendina buvusį prievaizdą seklyčioje, nors nuo šio žmogaus baudžiavos laikais tėvas taip
nukentėjęs, kad net tris savaites negalėjo iš lovos pasikelti. Po dviejų metų išvažiuodamas
prievaizdas tėvui palieka lazdą, kuria buvo jį primušęs. Tėvas atlaidžiai paima šią lazdą, o į vaikų
priekaištus atsako liūdna šypsena ir paaiškinimu, kad šis žmogus nuo kazokų taip pat yra
nukentėjęs ir tris mėnesius kraujuose išgulėjęs. Tai parodo, koks dvasingas turi būti žmogus, kad
atleistų savo skriaudėjui. Taigi, galime teigti, kad gebėjimas greit užmiršti skriaudą, geru atsakyti į
blogį, dovanoti priešams yra stipraus žmogaus bruožai.

Antra, keršto troškimas yra viena dažniausių kliūčių atleisti. Kerštaudami siekiame savo
teisybės, tikimės sumažinti skausmą bei priversti patį skriaudiką išgyventi savo poelgio pasekmes.
Kerštas nenumalšina įsiūčio ir neatneša teisingumo. Tokią situaciją galima perskaityti Vinco Krėvės,
XX a. pradžios prozininko ir dramaturgo, lietuvių literatūros klasiko, istorinėje tragedijoje
„Skirgaila“. Kūrinyje Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai. Norėdamas išsaugoti
Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Skirgaila darosi vis įtaresnis,
kerštingesnis. Uždarumas, nepasitikėjimas žmonėmis skatina neapykantą pasauliui ir sau pačiam.
Sužinojęs, kad į Onos Duonutės kambarį buvo patekęs vokiečių riteris Keleris, Skirgaila nusprendžia
palaidoti jį gyvą. Taip herojus nužudo ne tik priešininką, bet ir savo paties žmoniškumą. Atleidimas
išlaisvina žmogų nuo vidinių kančių ir susikaupusių neigiamų emocijų, tačiau ne visi žmonės sugeba
ir moka atleisti. Apibendrindamas norėčiau teigti, kad neatlaidumas yra silpno žmogaus savybė.
Apysakos veikėjai negali atskleisti geriausių savo ypatybių, nors juose glūdi didelis žmoniškumas,
taurumas, dvasingumas.

Trečia, atleidimo keliu žingsniuodamas žmogus stengiasi įsijausti į kito vaidmenį ir suprasti jo
motyvus. Vertinant žmogaus poelgius yra stengiamasi suprasti kodėl jis taip padarė. Panašią
situaciją galima perskaityti Juozo Tumo-Vaižganto, XIX a. pabaigos ir XX a. pirmosios pusės lietuvių
rašytojo, kritiko apysakoje “Dėdės ir dėdienės”. Pagrindinis veikėjas Mykoliukas yra darbštus,
pareigingas, geros širdies, tačiau pasaulis jam yra nedraugiškas: kasdien prastas valgis, truputis
audimo ir kailių gėdai prisidengti. Nors “dėdė” tylus kaip žemė, šis nedraugiškas pasaulis jam
gerokai apkarsta. Mykoliukas susitaiko su likimu tyliai ir neprieštaraudamas. Užgniaužęs savy jis
atsiduoda vien darbui. Taigi šis visų stumdomas žmogus išliko gyvenime taurus ir doras. Tai
parodo, kad pavergtas, užguitas, išnaudojamas žmogus išlieka pačiu savimi: tauriu, kilniu, doru,
sąžiningu, darbščiu, mylinčiu žmogumi. Tačiau didelis atlaidumas atsisuka prieš patį žmogų.
Manau, kad tokioje situacijoje atlaidumas parodomas, kaip silpno žmogaus bruožas.

Sugebėjimas atleisti yra būdingas toli gražu ne visiems. Tik atleidę pelnysime ramybę ir
neleisime blogoms mintims įsiskverbti į savo protą. Apibendrindamas norėčiau teigti, kad
atleidimas žmogui suteikia sielos ramybę, tačiau kerštas - ne.