Kokia žmogaus laikysena katastrofų akivaizdoje?

Pirmiausiai, žmogaus laikysena katastrofų akivaizdoje būna humaniška, kai

asmuo nepasiduoda išlikimo instinktams. Tokias patirtis turėjo ir katastrofų laikotarpio žmonės
per Antrąjį pasaulinį karą. Nacistinis režimas privertė individus išlaikyti stojišką laikyseną, nes
kitaip žmonės palūžtų ir taptų negeresni už žvėris. Kovojimą prieš išlikimo instinktą kalbėjo ir
F.Nyčė sakydamas: “Kas turi, kam gyventi, ištvers bet kokį „kaip“. Kitaip tariant, žmogus
turėdamas dėl ko gyventi susidoros su bet kokia ribinė situacija. Taip pat manė ir XXa. vidurio
rašytojas, humanistas, profesorius B.Sruoga. Pats būdamas įkalintas į Štuthofo koncentracijos
stovykla išliko humaniškas , nes nenorėjo prarasti savo moralės. B.Sruoga būdamas tokioje
katastrofos akivaizdoje parašė memuarinę knygą „Dievų miškas“. Šio kūrinio pasakotojas yra
artimas autoriui, taip pat profesorius, inteligentas, bando išlaikyti humanistinę laikyseną
lageryje. Išlieka dvasiškai stiprus ir Priešinasi Toni Fabro pavadintų bandito gyvenimui.
Pasakotojas nenori tapti, „klipata“ , žmogumi, kuris yra palaužtas lagerio. Toks asmuo
praranda, katastrofos akivaizdoje, savo tapatybės jausmą ir tiesiog yra vaikščiojantis lavonas.
Kitaip tariant profesorius bando pasipriešinti morališkam degradavimui. humanitarinis požiūriu
dalinasi su kitais kaliniais ragina likti moraliems, su jais dalinasi maistu ir stengiasi palaikyti
bendruomenės dvasia. Profesorius nebijo pasijuokti iš savo padėties, nes tokia pažiūra padeda
išlikti oriam ir humaniškam. Apie tokias baisias patirtis kalbame ir režisieriaus Roberto Beniginio
filmas „Gyvenimas yra gražus“. Čia žiūrovai mato žydų kilmės knygų pardavėją Gvido ir jo
sūnaus išvežimą į koncentracijos stovyklą. Tokia katastrofinė situacija nepalaužė jo
humaniškumo ir optimizmo. Nenorėdamas pasiduoti išlikimo instinktams Gvidas įtikino sūnų ,
kad stovykla yra tiesiog žaidimas. Nors gyvenimas Gvidui buvo žiaurus, bet optimistiškas
laikyseną ir meilė savo šeimai padėjo jam išlikti humaniškam. Taigi Ribinėje situacijoje žmogus
išlieka humaniškas, kaip nepasiduoda išlikimo instinktams.

Pirmiausiai, žmogaus laikysena katastrofų laikotarpį yra dramatiška, kai individas

pasiduoda tariamoms vertybėms ir suvokęs klaidą gailisi. Apie kūrėjo privalumą
vykdyti “ dviguba misiją – tarnauti tiesai ir laisvei” kalbėjo ir A.Kamiu. Kitaip tariant,
kūrėjas turi visada stengtis nepasiduoti tariamoms vertybėms ir priešintis
neteisingumams. Deja, tokių vertybių neoromantizmo srovės poetei S.Nėrei Nepavyko
iškelti. Ji buvo viena iš žmonių, kuri 1940m. Vyko į Maskvą, prašyti Lietuvos
priėmimo į SSRS. Poetė gyvendama katastrofos laikotarpyje ir būdama nesubrendusi
nežinomai pasirinko tarnauti blogiui. Po grįžimo iš Maskvos S.Nėries gyvenimas tapo
dramatiškas. Tautiečiai S.Nėrį pradėjo vadinti tautos lakštingala, kiti – Saulės gabentoja,
Stalino lakštingala. Subrendusi ir suvokusi savo klaidą, savo gailesti išreiškė eilėraščių
rinkinyje „Prie didelio kelio“. Sielvarto jausmą puikiai pabrėžė eilėraštis „Maironiui“.
Poema yra dedikacija didžiausiam romantinės srovės poetui Maironiui. Lyrinis „aš“
gailisi išdavęs autoriteto iškeltą idealą-tėvynes meilė. Toliau eilėraštyje matome labai
dramatišką laikysena, negali pataisyti klaidos, nors ir kaip norėtų. Taip pat, kaip autorė ,
gailisi dėl pasirinktų tariamų vertybių ir nori sugrįžti atgal į tėvymę. Apie tėvynes
pasiilgimą kalba ir poetės eilėraštis „Savęs aš gailiuos“. Čia vaizduojama vilkė , kuri
katastrofinei situacijoje nori grįžti į mišką, į savo namus ir ten ramiai numirti. Pati
poema yra alegorija , autorės norui pamatyti tėvynę prieš mirtį.