PLANAS

Žmogaus elgsena totalitarizmo sąlygomis

(B. Sruogos „Dievų miškas“, B. Krivicko ir A. Miškinio poezija)
I. Įžanga. XX amžius – laikotarpis, lietuvių tautai atnešęs sudėtingas istorines aplinkybes –
fašizmą ir komunizmą. Ypač skaudžiai laikotarpio problematiškumą išgyveno meno žmonės –
rašytojai, kurių pozicija į totalitarizmą atsispindėjo jų kuriamoje literatūroje. Tekstas buvo priemonė
išreikšti mintis, autentiškus išgyvenimus ir poziciją, kuria jie vadovavosi norėdami išgyventi sunkų
laiką.

II. Dėstymo pastraipų pavadinimas. B. Sruogos „Dievų miškas“ ir B. Krivicko ir A. Miškinio

poezija – tekstai, kuriuose akcentuojama skirtinga, totalitarizmo išprovokuota, žmogaus elgsena:

1. Ironija ir sarkazmas – B. Sruogos laikysena, pozicionuota Štuthofo lageryje:

a) Ironija ir sarkazmas – vienintelis būdas, leidęs bent kiek atsitverti nuo šaltai apgalvotos,
racionalizuotos žmonių naikinimo sistemos;
b) Visame kūrinyje atsispindi ironiška individualybės laikysena: tvirta, savita, leidžianti
išgyventi;
c) Ironija, B. Sruogai, buvo skydas, kuriuo jis prisidengė nuo mirties pavojaus.

2. B. Krivicko eilėraščių lyrinis herojus – viltį praradęs, bet pasiduoti neketinantis žmogus:
a) Mirties akivaizdą ir kančią, lydinčias kiekvieno partizano šešėlį, B. Krivickas atrėmė
orumo ir kovingumo pilna laikysena;
b) Mirties akivaizdoje B. Krivicko lyrinis herojus išlieka drąsus, orus, išdidus, garbingas;
c) B. Krivicko lyrikoje matoma asmenybė yra nuolat save formuojanti, ieškanti išminties,
ištvermės.
3. A. Miškinio poezija, rašyta lageryje, buvo kovos su totalitarizmu būdas:
a) Poetas lageryje stengėsi morališkai palaikyti tautiečius bei savo nuoširdžia tautišką
savimonę keliančia kūryba skatino savo nuteistųjų bendražygių viltį ir tikėjimą Dievu bei
šviesesne ateitimi;
b) Poeto tikėjimas, viltis, noras matyti gėrio triumfą pasireiškė pasyvesne kovos forma –
kūryba, balansuojančia ant gyvenimo ir mirties ribos;
c) Santykį su pasauliu ir moralumą poetas išlaikė, remdamasis krikščioniškąja pasaulėjauta ir
žmogiškąja prigimtimi, neleidusia prarasti žmogiškumo net ir pačią dramatiškiausią
gyvenimo akimirką ir tokiu būdu priešintis sovietinei ideologijai. 

III. Išvada. B. Sruogos, B. Krivicko, A. Miškinio pavyzdžiai – idiliški. Ribinių situacijų

užklupti jie, perkeldami savo laikyseną į literatūros tekstus, parodė gana tvirtą poziciją, padėjusią
nepalūžti. Kaip rodo analizuoti tekstai, kartais sunkią situaciją padeda ištverti juokas, kartais net
piktdžiuga, tikėjimas, malda, savita kova, tačiau svarbiausi – niekada neprarasti vilties. Svarbiausia
– išlikti savimi ir rasti jėgą, kuri galėtų tapti skydu sunkumams atremti. B. Sruogos, B. Krivicko, A.
Miškinio kūriniai rodo, jog vertybės ir stipri pozicija – vienintelis šarvas ketinant apsisaugoti nuo
sunkumų, šiuo atveju, totalitarizmo gniaužtų.