Partizanas Bronius Krivickas

Biografija. Bronius Krivickas (1919 –1952) – vertėjas, literatūros kritikas, partizanas, žymiausias
pokario rezistencijos poetas. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo bei Vilniaus universitetuose
literatūrą. Studijuodamas susipažino su rašytojų karta, vėliau pavadinta žemininkais (V. Mačernis ir
kt.), lankė B. Sruogos vadovaujamą Teatro seminarą, priklausė literatų grupei, kuriai vadovavo V.
Mykolaitis-Putinas. Po studijų pradėjo dirbti Biržų gimnazijoje mokytoju. B. Krivickas 1945 m.
prisijungė prie partizanų būrio, kur jau partizanavo du jo broliai (dėl vaikų partizanų poeto tėvai
buvo išvaryti iš namų, jų sodyba sudeginta). Vėliau B. Krivickas vedė mokytoją Marytę Ziemelytę,
susilaukė sūnaus. Partizanaudamas išvertė daug J. V. Gėtės eilėraščių, redagavo laikraščius
„Laisvės kova“, „Aukštaičių kova“. 1952 m. partizanas Bronius Krivickas-Vilnius, išduotas savo
būrio vado, su draugais žuvo per susišaudymą. Jo ir bendražygių kūnai buvo rasti tik po metų ir
slapta perlaidoti Putiliškių kapinėse (Panevėžio rajonas). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1998
m. poetas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Tai
vienas aukščiausių Lietuvos valstybės apdovanojimų už didvyrišką narsą ir ištvermę, ginant
Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę.

Kūrybos bruožai. B. Krivicko kūryba priklauso XX a. vidurio katastrofų literatūrai. Jo poezijos

žmogus – pirmiausia karys, partizanas, tėvynės gynėjas. Svarbiausios vertybės – garbė,
sąmoningas pasirinkimas ginti tautos laisvę, t. y. prometėjiškas aukojimasis. B. Krivicko
poezijoje atsiskleidžia filosofo F. Nyčės idėja, kad žmogus yra laisvas rinktis savo kelią, nesvarbu,
kokią kainą tenka už tai sumokėti. Nors B. Krivicko poezijoje atsiskleidžia dramatiškos
partizanų gyvenimo realijos, tačiau sąmoningai pasirinktas tėvynės gynėjo kelias suteikia
jėgų: „Mūsų liko gal iš šimto vienas. / Bet kova vis tęsias atkakli. / Užtat turim būt savam kely /
Šimtą kartų tvirtesni nei plienas...“ („Mūsų liko gal iš šimto vienas“). Poezijos žmogui svarbus
garbingas, orus gyvenimas: „Ir tvirtas būk! Vėl vieną žiemą žiaurią / Dievų valia tu pereit privalai!
/ Pro plieno speigą, mirčiai aplink laigant, / Turėsi nešti tu tą skaudžią taurę, / Kai skeldės stambūs,
rambūs ąžuolai.“ („Rudens melodija“). Garbingas gyvenimas, pasak poeto, tas, kurį žmogus
ištveria, kad ir kokia sunkia moraline ar fizine našta jis užgultų. Eilėraščiuose dažnai gręžiamasi į
Dievą kaip į moralinį autoritetą, stebintį, kaip ginamos vertybės. Todėl poezijos moto: mirti
baisu, bet dar baisiau negarbingai gyventi, o ryžtas apginti vertybes labai svarbus: „Nes žinai: jei
kas, įtempęs valią, / Nesvyruodams pereis šitą kelią, / Mūšį tas net žūdamas laimės...“ („Kai kovoj
kelies tu į ataką“). Garbingas gyvenimas didina savivertę, todėl tėvynės gynėjas grėsmės
akivaizdoje elgiasi stoiškai: „Bet stoviu išdidus aš prieš likimą / ir paskutinius mirksnius puošiu
kuo galiu: / Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą, / Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu
keliu.“ („Rudenio lygumose“). Vienas iš dažniausių poezijos motyvų – ruduo – įgyja dvejopą
reikšmę: jis ir graži, bet mirštanti gamta, be to, ruduo metaforiška prasme tampa nuoroda į
neišvengiamą tėvynės gynėjo lemtį: „Mano dienos nebūtin pasvirę. / Aš keliauju rudenio taku. / Ir
gryniausio aukso vainiku / Mano kaktą puošia lapai mirę.“ („Mano dienos nebūtin pasvirę“).

B. Krivicko poezijos sąsajos su kitų autorių kūryba. Kario, pasiryžusio garbingai ginti tėvynę,
paveikslas aptinkamas ne tik B. Krivicko poezijoje, bet ir J. Radvano herojiniame epe „Radviliada“.
Stoiška individo laikysena grėsmės akivaizdoje perteikiama ne tik B. Krivicko poezijoje, bet ir
garsiausio XVII a. Europos poeto M. K. Sarbievijaus etinėse odėse. Įsipareigojimai tėvynei ir tautai,
kuriuos išgyvena B. Krivicko eilėraščių žmogus, atskleidžiami daugelyje lietuvių literatūros
kūrinių: Maironio, V. Kudirkos poezijoje, V. Krėvės tragedijoje „Skirgaila“, poetinėje Just.
Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“ ir kt.