Antanas Baranauskas – miško metaforos lietuvių literatūroje įprasmintojas

Antanas Baranauskas – XIX a. vidurio lietuvių poetas romantikas, dvasininkas, kalbininkas,

vertėjas, matematikas. Jo plunksnai priklauso eilėraščiai: „Dainu dainelę“, „Neramumas“, poemos:
„Anykščių šilelis“, „Kelionė Petaburkan“, „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“, „Dievo
rykštėir malonė“, religinės giesmės, lietuvių kalbos gramatika, nebaigtas Biblijos vertimas,
matematikos studija ir kt.

Poemos „Anykščių šilelis“ nuotaika. Lemtingas 20-mečio A. Baranausko susitikimas su žemaičių

poete Karolina Praniauskaite ne tik pakeitė jo gyvenimą (jis rado sau artimą sielą, jos šeimos
paremtas įstojo į kunigų seminariją), bet ir neginčytinai turėjo įtakos svarbiausio poeto kūrinio,
poemos „Anykščių šilelis“, nuotaikai. Nors meilės bei draugystės temos poemoje neliečiamos,
tačiau kūrinys apie gamtos grožį ir iš jo kylančią kūrybos galią netiesiogiai nulemtas santykių su
Karolina. Poema parašyta per dvi atostogų vasaras, prabėgusias Anykščiuose, tėviškėje: pirma dalis
gimė 1858 m., ruošiantis studijoms Peterburgo dvasinėje akademijoje, antra – 1859 m., grįžus
atostogų iš Peterburgo. Pirma „Anykščių šilelio“ dalis atveria gamtos grožio perteklių, iš kurio
gimsta kūryba („giesmės imas“), antroje dalyje (parašytoje po Karolinos mirties) nuskamba ne tik
gamtos ir žmogaus abipusio ryšio tema, bet ir vartojimo motyvas, suabejojama grožio, kūrybos
prasmingumu.

Romantiko A. Baranausko požiūris į gamtą. Vartotojų kultūroje gamta – žmogui abejingas,

svetimas objektas. Tačiau, anot romantikų, pasaulis (šiuo atveju – gamta) – gyvas organizmas. Ne
veltui A. Baranauskas rašo: „Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris...“ Taigi romantikas A.
Baranauskas siūlo priešingą vartotojų kultūrai sampratą: žmogus ir gamta – vienas organizmas,
žmones ir gamtą jungia gyvybinė apytaka:

Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,

Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę.
Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,
Teip visados raminęs, visados mylėjęs...

Grybų, krūmų, medžių, paukščių ir kt. katalogai kuria pertekliaus pasaulį, savotišką biblinį rojaus
sodą žemėje. Gyvybinis gamtos perteklius yra grožis, transformuojamas į kūrybą. Taigi poemoje
atskleidžiamas gamtos (natūros) ir kultūros gyvybinis ratas. Deja, kūrinio pabaigoje prasiveržia
abejonė grožio, kūrybos galiomis – ta apytaka sutrinka, nes grožis negali įveikti blogio
(savanaudiškumo, vartotojiško požiūrio į aplinką):

Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,

Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.

Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,

Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.

Meno tema poemoje „Anykščių šilelis“. Meno galia literatūroje pirmiausia suprantama kaip
žodžio galia: žodis gali kurti, prikelti iš nebūties, atkurti tai, kas jau sunaikinta. Taigi kūrėjas savo
instrumentui – žodžiui – suteikia dieviškų galių. Būtent toks – atkurtas iš pasakojimų – stoja prieš
skaitytojo akis Anykščių šilelis. Iš tiesų miškelis seniai sunaikintas, bet kūrybinė žodžio galia
pajėgia prikelti praeitį iš nebūties. Taigi prieš skaitytojo akis – ne realus šilelis, bet jo vizija.
(Romantikų kūryboje ši tema – žodžiu susigrąžinama praeitis – dažna: ji atsiskleidžia Adomo
Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“, sonete „Akermano stepės“, Maironio eilėraščiuose,
pavyzdžiui, „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“.

Grožio tema poemoje „Anykščių šilelis“. Jau poemos pradžioje poetas pateikia planelį, kaip bus
vaizduojamas šilelis – per jusles (regą, uoslę, klausą) ir jausmus:

Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!

Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!

Yra ir kitas planas – prieš skaitytojo akis skleidžiasi dvi vertikalės: kylanti aukštyn (nuo samanų
pataliukų iki aukščiausių pušelių) ir krintanti žemyn (čia galima pasvarstyti, iš kokios perspektyvos
ir kas gali matyti tokius sumažintus vaizdus – „berželiai kaip meldai“, pušelės kaip nendrės:
„Liemuo liemenį plaka, kaip mendrės siūruoja.“). Tai dvi skirtingos žiūros pozicijos – žmogaus ir
Dievo. Jų susikirtimo taškas – žmogaus širdis, t. y. jausmai. Neatsitiktinai žmogų pribloškia
dieviško grožio perteklius: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.“ Šilelis – tai savotiška
bažnyčia, per kurią reiškiasi Dievo valia. Tai, kas gražu, yra kartu ir dieviška („Ar miške aš čia
stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“).

Meno (grožio) galia yra gydanti. Kad žmonėms grožio reikia, rodo nuolat atsodinamas iškirstas
miškelis. Poetas šilelį „atsodina“ žodžiais. Deja, poema pabaigiama pesimistiškai: atsiranda galybė,
kuri iškerta šilelį, ta pati galybė nulaužia poeto giesmę – atima kūrybos galias, tikėjimą, kad grožis
gali būti pasaulio gelbėtojas. Naikinančios galybės interpretacijos gali būti kelios: ir nelaisvė,
carinės Rusijos okupacija, ir patys lietuviai vartotojai, už kelis skatikus kertantys ir parduodantys
savo šilelį.