Anykščių šilelio analizė

A.Baranausko poema „Anykščių šilelis“, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Antras šimtas metų
tebejaudina daugiaprasme metafora „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“. Romantiška elegijos intonacija,
susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos
tėvynės, kartų kartoms atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų klodus.

Lietuvių literatūrai „Anykščių šilelis“ – pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į
romantinį laisvo gyvenimo simbolį. A.Baranausko Anykščių šilelis – amžinas ir nesunaikinamas,
iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis rranką, ką kirvį išrado, ir atgyjantis poetų
giesmėse – nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora. Poetas įvardino ne tik Anykščių šilelio genezę,
bet ir nacionalinio atgimimo idealus, siekius žadinti tautos savimonę. A.Baranauskas pirmasis lietuvių
poezijoje lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų,
išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Tai pirmosios lietuvių
poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes.

Poetinio žodžio išgryninimo požiūriu poemai neprilygo joks kitas AA.Baranausko kūrinys, nekalbant jau
apie visos to meto lietuvių poezijos kontekstą. Poetas surado žodžių ir vaizdų, rodos, nenusakomai
dvasinei būsenai atkurti. Ją gali išreikšti nebe kasdienė kalba, bet poezijos kerai. Tai ne tik žodžiams
nepaklūstanti, bet ir paties žmogaus viduje nnesuvokiama dvasios pilnatvė.

A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius.
Gamtos grožis žadino kūrybines galias, skatino jas reikštis. Gamtos praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės
raštus, liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies poezijai,
neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei. Ir atvirkščiai, sugriauta gamtos pusiausvyra gresia
psichinės harmonijos praradimu, dvasiniu išsekimu.

Liesdamas lietuvių poezijoje visai naują dvasinių išgyvenimų ir jausmų sritį, poetas abstrakčioms
sąvokoms reikšti nesigriebė naujadarų ar vertinių iš kitų kalbų, bet kūrybiškai naudojosi liaudies žodyno
ištekliais.

Poemoje pasakojama labai tikroviška Anykščių šilelio dramatiška istorija, siekianti pagonybės laikų
šventąsias girias, ir baigiama carinių pareigūnų savivalės aktu. Poemoje atkurta miško proistorė, kaip jis
keitėsi, nyko, vėl atžėlė.Žmonių pasakojimu, čia stūksojusios pagonybės llaikų šventosios girios,
sunaikintos įvedus krikščionybę. Šventų girių – pagonybės židinių naikinimą poetas laikė ne tik Lietuvos
grožio ir turto niokojimu, bet jis matė čia ir senosios patriarchalinės moralės, nacionalinių tradicijų,
liaudies kultūros ir estetikos pagrindų griovimą, jų išniekinimą, kurio negalima pateisinti jokiu naujosios
kultūros kūrimo vardu.
Poema „Anykščių šilelis“ yra ne tik poeto kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIXa. pirmos pusės lietuvių
poezijos kūrinys. Poema buvo parašyta per dvejas vasaros atostogas (1858 – 1859). „Anykščių šilelis“
parašytas silabine eilėdara, rrytų aukštaičių tarme. Pirmą kartą buvo išspausdintas L.Ivinskio 1860 ir 1861
m. kalendoriuose, Jurkšo Smalaūsio slapyvardžiu. Pirmasis atskiras „Anykščių šilelio“ leidimas išėjo
Vilniuje 1905m.

A. Baranausko „Anykščių šilelis“ gerbiamų literatūros kritikų įsivaizduojamoje ir mūsų tautinės savimonės
padiktuotoje literatūros kūrinių hierarchijoje tampa antru po Donelaičio „Metų“ klasikinės vertės kūriniu.
Kaip ir dera, tokio prioriteto darbas sukėlė tikrą atsiliepimų ir vertinimų cunamį, siekiantį ir mūsų šaunią
dabartį, praturtintą šilbajorių, egzodinių nagių bei kitų literatūrinio šiltnamio daržovių – krūmynų
„perliukais“ (erezijomis). Nežinia kodėl, užmiršę tą faktą, kad Baranausko poema padėjo pamatus ne tik
visų liaupsinamam arba grafomanu laikomam Maironiui, bet ir tam Vienažindžiui. Įdomiausi yra „šviežūs“
„Anykščių šilelio“ ir jo autoriaus vertinimai. Antai Vaižgantas manė, jog „pirmąją dalį rašydamas,
Baranauskas teturėjo talento ir pažinimo – versifikacijos ir kritikos“. Įdomumo dėlei galima paminėti, jog
pats, būdamas tokio amžiaus, tesugebėjo išspausti keletą „vaizdelių“. Kitas iškilus kritikas – Julijonas
Lindė – Dobilas ir pats nelabai gaudėsi savo sudėtinguose sudėtingų minčių vingiuose. Čia jis lygina
„Anykščių šilelio“ vaizdavimo meną su Homero poemomis, čia – itin pabrėžia Baranausko
„jaunikaitiškumą“, pats juodu ant balto išdėstęs šedevrą „Blūdas“, betampantį bibliografine retenybe ir
paslapčia godžiai ryjamą filologų fanatikų. Aišku, nieko nereiškia tas faktas, jog pats nesi už kritikuojamąjį
labiau pasižymėjęs, juk lietuviai llabai mėgsta skaičiuoti svetimus krislus, sėdėdami ant savo akies rąsto.
Tiesa, jog Baranauskas nusipirko keturių klasių baigimo pažymėjimą skaudi, tačiau – tiesa. Bet nėra melas
ir tai, jog Baranausko talentą liudija jau vieni iš pirmųjų literatūrinių bandymų: „Saulėtekis“ ir „Dainų
dainelė“. Pirmasis, galima sakyti, tampa Baranausko debiutu, apdainuojant gamtos grožį. Antrasis tiesiog
liudija, jog poetas – ne tik tyros sielos asmenybė, sugebanti subtiliai jausti, bet ir nusimananti istorijos
kanonuose (tiesa, kartais klysta ir genijai).