Antanas Vienažindys

Antanas Vienažindys (1841–1892) – XIX a. antrosios pusės lietuvių poetas,

išgarsėjęs eilėraščiais, primenančiais liaudies dainas. Taip pat garsėjo dvasininkui
nebūdingu ekspresyvumu, veržlumu, gal net ekscentriškumu. Gyvas būdamas beveik
nežinotas kaip poetas, išskyrus gyventas apylinkes. Kai kurie ir iki šių dienų nežino,
kad žymios, liaudies palikimu laikomos dainos yra rašytos Vienažindžio.
Gimė Vienažindys 1841 m. rugsėjo 26 d. (senuoju stiliumi – 14 d.) Zarasų
apskrityje, Anapolyje (dab. Rokiškio rajonas). 1865 m. įšventintas į kunigus. Dėl
gyvo, paprasto bendravimo, pagaulių pamokslų jis buvo labai mėgstamas parapijiečių.
Ši įdomi ir spalvinga asmenybė nepaisė įvairių hierarchinių santykių modelių,
kunigavimo metais palaikė draugiškus santykius su paprastais žmonėmis, visuomet
skatindavo juos dainuoti, kurti, džiaugtis jaunyste. Dėl tokio atvirumo ir
pasaulietiškumo bei polinkio išgerti kartu su parapijiečiais bažnytinės vyresnybės
buvo neretai kilnojamas į skirtingas vietas, prastesnes parapijas (Breslauja, Laižuva).
Tuo Vienažindys primena vėliau gyvenusį Juozą Tumą-Vaižgantą – vieną pirmųjų
ėmusių rinkti medžiagą apie po mirties beveik užmirštą poetą.
Beveik visas autentiškas Vienažindžio poetinis palikimas sukauptas rinkinyje
Dainos lietuvninko žemaičiuose, parengtame paties poeto Laižuvoje (rinkinyje yra 26
eilėraščiai). Didžioji išlikusios Vienažindžio poezijos dalis parašyta jaunystėje.
Ankstyvoji, seminarijos metais kurta poezija rašyta egzotišku būdu: poetas eiliuodavo
pasislėpęs spintoje. Pats pasakoja, kad spintoje patirdavo sukrečiančių dvasinių
išgyvenimų („Iš kiekvieno tokio lindėjimo spintoje išsinešdavau naują sugalvotą
dainą“). Dominuojančios temos – meilė, jaunystės grožis, veržlumas.
Vienažindžio poezija svarbi savo lyriškumu, dainiškumu. Jis išsiskiria iš kitų
to paties laikotarpio poetų eilėraščių individualaus lyrinio subjekto ir jo vidinių
išgyvenimų vaizdavimu, estetišku jausmų pateikimu. Poeto eilėse itin gausu
folklorinių įvaizdžių, siužetų, simbolikos. Vienažindžio poetinei kalbai būdinga ir
folklorinės poezijos kompozicija: pasikartojančios eilutės, anaforinis kalbėjimas.
Deminutyvų gausa, žmonių ir augalų paralelizmas, pasikartojimai, gausūs palyginimai
tarp žmogiškojo gyvenimo ir gamtos raidos ciklų taip pat perimti iš folkloro. Tačiau
negalime sakyti, kad Vienažindys „kūrė folklorą“. Jo poeziją paveikusios ir tuometės
literatūros tendencijos, jis buvo apsiskaitęs – daugiausiai pasisėmęs iš rusų ir lenkų
romansų (sentimentalumas).
Vienažindys mirė nuo vėžio 1892 m. rugpjūčio 29 d. Kaip apibendrina Paulius
Subačius, „ilgesio ir nerimo pritvinkusios poeto meilės giesmės tapo autentiškos
poetinės intymumo raiškos precedentu“. Taigi Vienažindys neretai laikomas vienu
pirmųjų intymiosios lietuvių lyrikos, subjektyviosios poezijos kūrėjų.

Aistė Kučinskienė. Vienažindys. www.šaltiniai.info

Klausimai pagal eilėraštį “Linksminkimos”

1. Kas yra eilėraščio adresatas? Kurios eilutės ryškiausiai tai parodo?

2. Kaip manote, kodėl būtent į šį adresatą kreipiasi eilėraščio lyrinis subjektas?
3. Kokie adresato pasaulio bruožai atskleidžiami eilėraštyje?
4. Kokia pagrindinė eilėraščio mintis?
5. Kokių liaudies dainų ypatybių galima pastebėti kūrinyje? Ką šios ypatybės
eilėraščiui suteikia?