ADOMAS

ADOMAS
MICKEVIČIUS
MICKEVIČIUS
TURINYS

A. MICKEVIČIAUS GYVENIMAS

ŽYMIAUSI KŪRINIAI
 ĮTAKA LIETUVAI
 ĮDOMŪS FAKTAI APIE A. MICKEVIČIŲ
A. MICKEVIČIAUS GYVENIMAS

 Gimė 1798 m. gruodžio 24 d., Naugarduke (dab. vakarų Baltarusija, Gardino sritis), smulkiųjų
bajorų šeimoje, antrasis iš penkių Mickevičių sūnų. Pakrikštytas buvo Adomo Bernardo vardu.

 1815 m. A. Mickevičius baigė dominikonų mokyklą Naugarduke. Mokykloje praleisti metai kėlė
slogius prisiminimus – mokytojai buvo atsiriboję nuo bet kokių švietimo naujovių, mokinius
vertė kalti lotynų kalbą, skaityti antikos klasikų darbus ir nuolat melstis. Nepaklusnieji buvo
baudžiami fizinėmis bausmėmis.

 1815–1819 m. studijavo Vilniaus universitete (iš pradžių gamtos ir matematikos, o vėliau –

literatūros ir laisvųjų menų skyriuje).

 1816 m. A. Mickevičius gavo filosofijos kandidato laipsnį.

 1817 m. kartu su studentais Tomu Zanu (Tomasz Zan), Jozefu Ježovskiu (Józef Jeżowski),
Francišeku Malevskiu (Franciszek Malewski), Onufrijumi Petraškevičiumi (Onufry
Pietraszkiewicz) ir kitais suorganizavo nelegalią anticarinę Filomatų draugiją. Šiame susibūrime
buvo svarstomi tautų išsivadavimo iš priespaudos klausimai, skatintas patriotizmas, pagalba
tautinei kultūrai bei ugdyta demokratinė mąstysena.

 1819 m. baigus Vilniaus universitetą, poetas buvo paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities
mokyklą. Prieš išvykdamas Kaunan, 1820 m. rugpjūtį Tuhanovičių dvare, esančiame
Naugarduko apylinkėse, A. Mickevičius sutiko merginą, kurios atvaizdas lydėjo jį visą gyvenimą.
Jos įvaizdis ryškus daugelyje poeto kūrinių. Tai buvo Marija Vereščak (Maria Wereszczakówna),
kuri jau buvo pažadėta kitam. Kamuojamas nelaimingos meilės, poetas grįžo mokytojauti. Dėstė
literatūrą, poetiką, retoriką, gramatiką, senovės ir visuotinę istoriją, moralės mokslą, gamtos ir
politinę teisę, buvo mokyklos bibliotekos vedėju. Gyvenimas nedideliame, 4000 gyventojų
turinčiame, mieste slėgė, todėl A. Mickevičius stengėsi išlaikyti ryšius su Vilniaus gyvenimu:
važinėjo į Filomatų susirinkimus, susirašinėjo su draugais, vadovavo draugijos literatūros ir
moralės mokslų skyriui.
 1822 m. A. Mickevičius įgijo filosofijos magistro laipsnį.

 1823 m. rudenį už veiklą Filomatų draugijoje buvo kalintas Vilniuje, Bazilijonų vienuolyne, o
kiek vėliau ištremtas iš Lietuvos.

 1824–1829 m. gyveno Peterburge, Maskvoje, Odesoje, lankėsi Kryme. Rusijoje susipažino su

rašytojais ir visuomeniniais veikėjais: Aleksandru Puškinu (Алексaндр Пyшкин), Kondratu
Rylejevu (Кондрaтий Рылeев), Aleksandru Bestuževu (Александр Бестужев), Aleksandru
Gribojedovu (Алексaндр Грибоeдов), Ivanu Kozlovu (Иван Козлов), Ivanu Krylovu (Ивaн
Крылoв). Tremtyje buvo parašyti garsieji „Krymo sonetai“ (Sonety Krymskie, 1826) ir
„Konradas Valenrodas“ (Konrad Wallenrod, 1828).

 1829 m. A. Mickevičiui pavyko išvykti už Rusijos ribų. Jis kurį laiką gyveno Vokietijoje, Italijoje.

 1833 m. tapo laikraščio „Pielgrzym Polski“ redaktoriumi.

 1834 m. vedė Celiną Šimanovską (Celina Szymanowska), su kuria susilaukė 3 sūnų ir 3 dukterų.

 1839 m. šeima atvyko į Šveicariją, kur Lozanos akademijoje A. Mickevičius dėstė lotynų kalbą ir
literatūrą.
 1840 m. išvyko į Paryžių, kur buvo pakviestas vadovauti „College de France“ įsteigtai slavų
literatūros katedrai. Čia dėstė lietuvių mitologijos ir Lietuvos istorijos kursus. Domėjosi lietuvių
folkloru ir Kristijono Donelaičio kūryba.

 1840–1844 m. dėstė slavų literatūrą, kartu su kitais įsteigė ir redagavo demokratinės krypties
laikraštį „Tribune de Peuples“. Leidinyje buvo skelbiamos įvairių tautų bendros kovos už
visuomenės pažangą idėjos.

 1848 m. nuvykęs į Italiją, suorganizavo lenkų legioną kovai su Austrija, kuri buvo viena iš
Lenkijos pavergėjų.

 1852 m. rudenį poetas gavo tarnybą Arsenalo bibliotekoje Paryžiuje.

 1855 m. buvo lemtingi poeto šeimai. Nuo sunkios onkologinės ligos mirė žmona Celina. Kilus
Krymo karui, A. Mickevičius išvyko į Turkiją, kur buvo telkiami lenkų legionai kovai su carine
Rusija, tačiau Konstantinopolyje jis staiga mirė. Netrukus jo palaikai buvo parvežti į Paryžių ir
palaidoti lenkų kapinėse Monmoransi. 1890 m. liepą A. Mickevičius buvo perlaidotas Vavelio
katedros kriptoje, esančioje Krokuvoje.
ŽYMIAUSI KŪRINIAI
1818 m. debiutavo literatūros ir istorijos žurnale „Tygodnik Wileński“, kuriame buvo
išspausdintas A. Mickevičiaus eilėraštis „Miesto žiema“ (Zima miejska).

1820 m. Kaune sukūrė „Odę jaunystei“. Kūrinys išspausdintas 1827 m.

1821 m. sukūrė eilėraštį „Romantika“ (Romantyczność).
1822 m. Juozapo Zavadzkio spaustuvėje Vilniuje buvo išleistas pirmojo kūrybos rinkinio
„Poezija“ I tomas, kurį sudaro ciklas „Baladės ir romansai“ bei kiti eilėraščiai. Visa tai davė
pradžią lenkų romantizmui.

1823 m. buvo išleistas antrasis rinkinio tomas, į kurį įėjo poemos „Gražina“ (Grażyna), „Vėlinių“
(Dziady) II ir IV dalys.

1826 m. išleisti „Krymo sonetai“ (Sonety Krymskie) ir poema „Faris“ (Farys).

1828 m. Sankt Peterburge išleista istorinė poema „Konradas Valenrodas“ (Konrad Wallenrod).
1832 m. pasirodė trečioji „Vėlinių“ dalis ir publicistinis veikalas „Lenkų tautos ir lenkų
piligrimų knygos“ (Księgi narodu polskiego i pielgrzymstwa polskiego).

1834 m. poema „Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje: Bajorų nuotykiai iš 1811 ir
1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“ (Pan Tadeusz, czyli Ostatni zajazd na Litwie: historia
szlachecka z roku 1811 i 1812 we dwunastu księgach wierszem).
ĮTAKA LIETUVAI
• A. Mickevičiaus kūryba paliko gilų pėdsaką lietuvių kultūros ir literatūros istorijoje. Ji sutelkė
ir formavo XIX a. skirtingomis kalbomis kalbančių Lietuvos žmonių – lietuvių, lenkų,
gudų – lietuviškąjį patriotizmą, susiejo jį su Lietuvos istorine atmintimi ir su vieta,
gimtine. XIX a. viduryje ir II pusėje (kai kuriais atvejais – ir daug vėliau XX a.) „tėvynė
Lietuva“ nemaža dalimi buvo suvokiama pagal Mickevičiaus literatūros kūrinius. Mickevičiaus
kūryba veikė A. Baranauską, S. Daukantą, Maironį, Šatrijos Raganą, ir tas poveikis buvo tuo
esmingesnis, kad visus juos siejo bendra LDK kultūros tradicija. Mickevičiaus kūryba, ypač poema
Ponas Tadas sukūrė įtaigų Lietuvos mitą, skirtingai veikusį Lietuvos ir Lenkijos kultūrose.
Poema Konradas Valenrodas XIX a. pabaigoje buvo skaitoma kaip lietuvių tautinio atgimimo
„vadovėlis“ (ypač dalis „Vaidilos sakmė“, išversta Vinco Kudirkos). Kita poemos dalis – „Daina“
(„Vilija, mūsų upelių matutė…“) nuo XIX a. vidurio tapo verčiamiausiu Mickevičiaus tekstu,
išreiškusiu tuo metu besiformuojančiai moderniajai lietuvių tautai aktualią savo-svetimo priešpriešą.
Kartu šiame tekste pasirodąs Lietuvos upių santakos motyvas, kuriuo iškeliama kraštovaizdžio ir
istorijos sąsaja, savo kilme siekia LDK Renesanso literatūrą, herojinį LDK epą – J. Radvano
Radviliadą. 1948 m. visą poemą į lietuvių kalbą išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas – pokario kontekste
ji įgavo reikšmę kaip lietuvių patriotizmą ir slaptą kovą su priešu skatinantis tekstas.
• Adomo Mickevičiaus kūryba, įeinanti į pasaulio literatūros lobyną,
turėjo ir tebeturi nemažai įtakos lietuvių literatūrai. „Iki šiol nėra
prozininko ir poeto, kuris tiek būtų davęs Lietuvai, kiek Mickevičius“,-
yra pasakęs poetas Justinas Marcinkevičius.
• 1984 m. Vilniuje, skvere prie Šv. Onos bažnyčios Mickevičiui buvo pastatytas paminklas
(skulpt. Gediminas Jokūbonis). Šis paminklas tapo lietuvių kovos už laisvę simboliu:
ĮDOMŪS FAKTAI APIE ADOMĄ MICKEVIČIŲ:
Pasak šeimos legendos, akušerė, norėdama, kad vaikas užaugtų protingas, naujagimio Adomo
virkštelę perpjovė padėjusi ant knygos. Vienur teigiama, kad tai buvo teismo proceso knyga, kitur
– kad tai esą buvę Ignaco Krasickio (Ignac Krasicki) raštai.

Adomo Mickevičiaus šeima buvo kilminga ir turėjo savo herbą. Tai Parojus – vaizduojantis
auksiniame fone esantį egzotišką galvos apdangalą.

Kadangi A. Mickevičiaus tėvas buvo teisininkas, šeimoje nuolat buvo girdimos kalbos apie teisės
dalykus. Visa tai būsimajam poetui įstrigo pasąmonėn. Galbūt todėl jis vėliau mėgo sudarinėti
statutus, nuostatus ir rašyti taisykles.

Jaunystėje A. Mickevičius buvo smulkaus sudėjimo, todėl mokyklos teatre dažnai vaidindavo
moteris.

Būdamas vienuolikos pradėjo rašyti eilėračius, bet jo kūrybą turėję skaityti mokytojai ir artimieji
turėjo daug vargo, nes dailyraščio menas A. Mickevičiui buvo neįkandamas. Jo rašysena taip ir
liko visada sunkiai išskaitoma.
Dvylikos metų A. Mickevičius sukūrė odę, vaizdavusią 1810 m. kilusį Naugarduko gaisrą.
Šis kūrinys buvo populiarus visame mieste ir buvo skaitomas renkant aukas
nukentėjusiems.
Filomatų draugijos nariai per įvairias ceremonijas iškilmingai gerdavo pieną, mat buvo
nepasiturintys ir negalėjo sau leisti mėgautis tauriaisias gėrimais.
Studijų metais A. Mickevičiaus mėgstamiausi rašytojai buvo: prancūzas Žanas Žakas
Ruso (Jean-Jecques Rousseau), vokiečiai Fridrichas Šileris (Friedrich Schiller), Johanas
Gėtė (John Wolfgang von Goethe) bei Frydrichas Vilhelmas Šelingas (Friedrich Wilhelm
Joseph von Schelling), anglas Džordžas Baironas (George Gordon Byron).
Poetas nebuvo abejingas dailiajai lyčiai. Moterys buvo jo įkvėpėjos. Tačiau didžiausia
meilė ir patys gražiausi kūriniai buvo skirti Marianai Vereščiakaitei, su kuria, laikui
bėgant, keliai išsiskyrė.
Gyvendamas Kaune, A. Mickevičius mėgo lankytis Ąžuolyne ir Girstupio upelio slėnyje,
sėdėti ant akmens. Jo draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o jame ant
akmens su poeto inicialais iškalė metus – „1823”. Šis akmuo tebėra išlikęs ir yra
paskelbtas saugomu.
AČIŪ UŽ DĖMESĮ