Antanas Strazdas

Antanas Strazdas (1760–1833) – lietuvių poetas, pirmojo spausdinto lietuviškų

eilėraščių rinkinio autorius, katalikų kunigas.
Gimė Astravo kaime (dabar Rokiškio r.), valstiečių šeimoje. Įšventintas
kunigu iki XIX a. pradžios darbavosi Rytų Lietuvos parapijose. Deja, dėl prigimto
maištingumo ir savaip suprasto kunigo pašaukimo pareigų neteko, todėl žengė
kunigui visiškai neįprastą žingsnį – išsinuomojo nuošalią sodybą Šimonių girios
proskynoje, čia gyveno kaip laisvas žemdirbys, rašė antrąjį poezijos rinkinį. Pirmasis
išleistas Vilniuje 1814 m. ir vadinosi “Giesmės svietiškos ir šventos”. Jame buvo 11
eilėraščių, tarp jų – dvi bažnytinės giesmės.
1824 m. Strazdas sudarė antrąjį poezijos rinkinį, kuris buvo uždraustas
spausdinti, dėl to Strazdas 1824–1828 m. rašytiniais skundais ir protestais kovojo su
Vilniaus cenzūros komitetu. Rinkinys neišliko, išskyrus du jam galėjusius priklausyti
eilėraščius.
Dėl nuolatinių nesutarimų su apylinkių bajorija, dėl aukštesniąją dvasininkiją
šokiruojančio laisvo gyvenimo būdo Strazdas 1828–1829 m. „dvasinei atgailai“
priverstinai buvo uždarytas į Pažaislio vienuolyną (savotišką kalėjimą nusižengusiems
dvasininkams). Į vienuolyną uždarytas metams; jiems praėjus, nesulaukęs, kada bus
paleistas, Strazdas iš kalėjimo pabėgo. Veltui bandė iš vyskupijos vyresnybės atgauti
lėšas už parduotą turtą. Paskutiniuosius metus gyveno skurdžiai, glausdamasis
daugiausia Kupiškio, Obelių parapijų klebonijose, vienuolynuose. Mirė 1833 m.
Kamajuose (dab. Rokiškio r.), ten ir palaidotas.
Strazdo poezija įdomi tuo, kad jis kūrė ne tik bažnytines giesmes, bet ir
pasaulietinius eilėraščius. Jo asmenybė – tarsi tiltas tarp dviejų luomų. Kilęs iš
paprastų valstiečių, bet tapęs katalikų dvasininku jis prilygo bajorams, todėl ir jo
kūryba sujungia lietuvių liaudies kūrybą ir rašytinę poeziją.
Strazdo poezijoje krikščioniškasis religinis pasaulėvaizdis glaudžiai susijęs su
gamtine liaudies pasaulėjauta. Idilėse „Strazdas“, „Gegužėlė“ gamtiniai tautosakiški
veikėjai (paukščiai) yra Dievo sukurto pasaulio tvarkos liudytojai žmogui. Šiai tvarkai
priklauso ir žmogaus prigimtinė laisvė („Gegužėlė“). Tokiu būdu Strazdas,
neprasilenkdamas su krikščioniškuoju religingumu, perteikė epochos idėją – žmogaus
prigimtinės laisvės, kurią iškreipia civilizacija, sampratą.
Daugelis Strazdo eilių sukurtos kaip dainos – turi refrenus, kartojamas eilutes.
Strazdo poezija XIX a. labiausiai sklido dainuotiniu būdu, rašytinės literatūros ir
folkloro paribyje. Viena Strazdo religinių giesmių „Giesmė prieš Mišią“ („Pulkim ant
kelių“) nuo XIX a. antrosios pusės iki šiol tradiciškai giedama Lietuvos katalikų
bažnyčiose sekmadieniais.

Pagal Brigitos Speičytės straipsnį iš šaltiniai.info

Klausimai pagal A. Strazdo eilėraštį “Strazdas”

1. Kokių liaudies dainų motyvų randate eilėraštyje. Išrašykite, Jūsų manymu,

tinkančias eilutes.
2. Kokios liaudies dainų ypatybės atsikartoje išrinktose eilutėse?
3. Pacituokite eilutę, kurioje nukrypstama nuo liaudies lyrikos. Koks straipsnyje
minimas pasaulėvaizdis atsiveria šioje eilėraščio vietoje? Koks poeto požiūris
į pasaulį čia išryškėja?
4. Koks gamtos vaizdas kuriamas eilėraštyje?
5. Kaip šie vaizdai susiję su valstiečio gyvenimu? Kokius žemdirbio darbus mini
A. Strazdas eilėraštyje?
6. Kokią pagrindinę strazdelio užduotį deklaruoja poetas eilėraštyje. Susiekite šį
įvaizdį su realia poeto biografija.
7. Kaip eilėraštyje pagrindžiama darbo būtinybė? Kaip darbas poetizuojamas?
8. Įrodykite remdamiesi tekstu B. Speičytės mintį, jog “Strazdo poezijoje
krikščioniškasis religinis pasaulėvaizdis glaudžiai susijęs su gamtine liaudies
pasaulėjauta.”