Juozas Tumas – Vaižgantas(1869 – 1933 m.
Gyvenimo faktai
1869 m. rugsėjo 11 d. buvo pakrikštytas
Svėdasų bažnyčioje.
1879–1881 m. su pagyrimu baigė Kunigiškių
pradžios mokyklą.
1881–1888 m. mokėsi Dinabarko (Daugpilis)
realinėje gimnazijoje.
1888–1893 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų
seminarijoje.
1893 m. rugsėjo 26 d. Žemaičių vyskupas
Mečislovas Leonardas Paliulionis įšventino jį
subdiakonu, o spalio 24 d. – diakonu.
1893 m. lapkričio 28 d. Kauno arkikatedroje
Žemaičių pavyskupis Antanas
Baranauskas įšventino J. Tumą kunigu.
1893–1895 m. J. Tumas buvo vikaras Mintaujos
lietuvių parapijoje.
1895–1898 m. taip pat buvo vikaras Skuodo
rajone.
1896–1904 m. jis inicijavo klerikalinio laikraščio
"Tėvynės sargas" leidybą ir pats jai vadovavo.
1897–1902 m. buvo šio nelegalaus leidinio
redaktorius.
1898–1901 m. J. Tumas buvo vikaras
Kuliuose(Plungės r.)
1901–1902 m. J. Tumas buvo vikaras
Micaičiuose (Šiaulių r.)
1902–1905 m. J. Tumas buvo Vadaktėlių
(Panevėžio r.) Šv. Jono Nepomuko parapijos
kuratas.
1905–1906 m. jis tris mėnesius buvo Sidabravo
(Radviliškio r.) Švč. Trejybės bažnyčios kuratas,
Šeduvos parapijos kunigas filialistas.
J. Tumas 1907 m. sausį buvo perkeltas į Vilnių,
kur gyveno ir dirbo 1907–1911 m. Iš pradžių jis
dirbo "Vilniaus žinių" (1907 m.) laikraščio
redakcijoje, paskui su Antanu Smetona
įsteigė "Vilties" laikraštį ir 1907–1911 m. dirbo
jo redakcijoje.
1914 m. J. Tumas išvyko į Rygą (Latvija), kur
dirbo "Rygos garso" redakcijoj.
1915–1917 m. jis gyveno Sankt Peterburge ir
dirbo centriniame lietuvių komitete
nukentėjusiems nuo karo šelpti.
1918 m. pavasarį J. Tumas grįžo į Lietuvą,
gyveno Vilniuje, kur įsijungė į lietuvių komitetą
nukentėjusiems nuo karo šelpti, redagavo
"Lietuvos aidą".
1920 m. J. Tumas persikėlė į Kauną, kur dirbo iki
gyvenimo pabaigos.
1920–1932 m. J. Tumas buvo Kauno Vytauto
Didžiojo bažnyčios rektorius.
1930–1933 m. J. Tumas buvo aktyvus XXVII
knygos mėgėjų draugijos valdybos narys ir
iždininkas.
Mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune. Jis buvo
palaidotas Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo
į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje.
Asmenybės bruožai
Lietuvos rašytojas, spaudos
darbuotojas, literatūros istorikas,
kritikas, visuomenės veikėjas,
pedagogas, kunigas.
Būdamas gimnazistas, J. Tumas
pradėjo domėtis lietuvių
nacionalinio atgimimo idėjomis,
gavo ir nelegaliai skaitė lietuvišką
laikraštį "Aušra", pamėgo rusų
literatūros klasikų kūrybą ir pats
mėgino rašyti eiles, prozą. Kunigų
seminarijoje jis aktyviai įsijungė į
dešiniosios krypties visuomeninę
veiklą, ėmė bendradarbiauti
klerikalinėje spaudoje, domėjosi
lietuvių kalba, dalyvavo lietuvių
klierikų patriotų slaptoje Lietuvos
mylėtojų draugijoje, vėliau – Šv.
Kazimiero draugijoje, nuo 1890 m.
pradėjo rašyti į draudžiamą
lietuvišką spaudą – "Žemaičių ir
Lietuvos apžvalgai".
J. Tumas-Vaižgantas buvo
apdovanotas Didžiojo Lietuvos
kunigaikščio Gedimino 2-ojo
laipsnio ordinu (1928 m.) ir Vytauto
Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu (1932
m.), Latvijos Trijų Žvaigždžių 2-ojo
laipsnio ordinu (1932 m.).
J. Tumas kaupė asmeninę
biblioteką. Pirmąjį lietuviškų knygų
rinkinį, sukauptą seminarijoje
1888–1893 m., jis buvo priverstas
sunaikinti. 1894–1917 m. rinktos jo
knygos dingo Rusijoje. Nuo 1918 m.
jis vėl kaupė savo biblioteką, 1923
m. besikuriančiai Kauno
universiteto bibliotekai padovanojo
552 leidinius, o 1933 m. jo
asmeninėje bibliotekoje buvo 1879
knygos ir periodiniai leidiniai. Iš viso
J. Tumas buvo sukaupęs apie 4
tūkst. leidinių – daugiausia grožinės
ir istorinės literatūros, meno
leidinių. Jis buvo surinkęs 135
pavadinimų XIX–XX a. lietuvių
periodinių leidinių.
Kūrybinis palikimas ir bruožai
Pirmąsias savo publikacijas 1890–1895
m. J. Tumas pasirašinėjo Juozapo iš
Popšutės slapyvardžiu, o nuo 1895 m.
visam gyvenimui pasirinko Vaižganto
slapyvardį – senovės lietuvių linų
dievaičio vardą. Grožinėje kūryboje jis
tęsė realizmo tradicijas, savitai
traktuodamas romantiškus gyvenimo
reiškinius.
1900 m. jis pradėjo leisti žurnalą
inteligentams "Žinyčia".
1919 m. jis įsteigė ir 1919–1920 m.
leido bei pats redagavo katalikišką
dienraštį "Nepriklausomoji Lietuva",
kuriame gynė lietuvių teises lenkų
okupuotame Vilniaus krašte.
Vaižganto "Raštai" buvo išleisti 19
tomų (1922–1938 m.), 3 tomais (1948
m.), 2 tomais (1957 m.) ir leidžiami nuo
1994 m. iki šiol, išleistas 24-asis jų
tomas.
1924–1932 m. J. Tumas-Vaižgantas
parašė apie 80 recenzijų Švietimo
ministerijos knygų leidimo komisijai.
Bruožai:
1. Vaižganto kūryba pasižymi
literatūriniu stiliaus originalumu,
kalbos priemonių turtingumu ir
liaudiškumu.
2. Daug gamtos aprašymų, gyvenimo
vaizdų, veikėjų asmeninio likimo
istorijos.
3. Stiprus publicistinis pradas.
4. Nemaža hiperbolių ir
grotesko(meninio vaizdavimo tipas
pagrįstas fantastika).
5. Fragmentiškumas
Žymiausi kūriniai:
1902 m. pirmosios Vaižganto knygelės
"Vaizdeliai"
1915 m. apsakymai "Karo vaizdai.
Rimai ir Nerimai"
1918–1920 m Dviejų tomų veikalas
„Pragiedruliai“: dvi dalys „Gondingos
kraštas“ ir „Vaduvų kraštas“
1929 m. apysaka „Dėdės ir dėdienės“
1929 m. romanas "Šeimos vėžiai"
1933 m. paskutinis jo kūrinys
„Vaižganto gyvulėliai“