Juozas Tumas Vaižgantas (1869-1933), kilęs iš Rytų Aukštaitijos, Maleišių

kaimo.
Epochos XIX a. pabaigoje Lietuvos kultūriniame gyvenime vyravo įtampa tarp caro
kontekstas politinio režimo. Todėl svarbiausi kultūros ir literatūros uždaviniai buvo
gaivinti gimtąją kalbą, priešintis rusifikacijai ir lenkėjimui.
Kūrybos Lietuvių etninis charakteris ir tautinė savimonė Vaižgantui buvo svarbiausias
kontekstas kūtybos šaltinis. Pasak jo, gimtojo kaimo moraliniai pamatai – būdo
švelnumas, širdies gerumas – yra didžioji lietuvių dvasios ir kultūros stiprybė.
Biografija Mokėsi Dinabarko realinėje gimnazijoje, vėliau Kauno kunigų seminarijoje,
kurią baigęs buvo paskirtas vikaru Latvijoje. Trylika metų Vaižgantas buvo
vaikomas po tolimiausius Žemaitijos užkampius, caro valdžios ir vyskupijos
viresnybės persekiojamas, jis nenustojo dirbti tėvynei. 1895 m. vasarą
pradėjęs dirbti Žemaitijoje, Tumas visas savo galias skiria lietuviškai spaudai.
Jis uoliai bendradarbiauja Prūsijoje leidžiamuose lietuvių laikraščiuose, juos
slapta gabena per sieną. Sulaukęs spaudos grąžinimo, Tumas ėmėsi
organizuoti lietuviškas mokyklas ir valsčių savivaldybes. Vaižgantas buvo
laisvas, nepriklausomas žmogus, tolerantiškas kunigas, drąsus, aktyvus
visuomenės veikėjas.
Kūrybos Grožinės literatūros kelią Vaižgantas pradėjo nuo vertimų. Veižgantas parašė
išskirtinumas ir kelionių aprašymų knygą. Kelionių apybraižose rašytojas nevengia
publicistinių intarpų, neslepia savo pozicijos, stengias įtikinti skaitytoją savųjų
nuostatų teisingumu, todėl jo kelinių įspūdžiai kartais primena straipsnius.
Pirmojo pasaulinio karo metais Vaižganto kūryboje atsiranda naujų kūrinių.
1915 m. atsiranda „Karo vaizdai“, kuriuose rašytojas daugiau gilinasi ne į
politines ar socialines temas, o iškelia psichologinį aspektą. Pirmą kartą į karą
pažvelgiama ne tik kaip į griaunantį ir luošinantį perversmą asmens ir tautų
gyvenime, bet ir svarstoma, kokius pasikeitimus jis sukelia žmogaus sieloje.
Šiuo požiūriu įdomiausias kūrinys yra „Rimai ir Nerimai“. Tuo pačiu laiku
Tumas tęsė anksčiau pradėtus „Aukštaičių vaizdelius“. Paskatintas palankių
atsiliepimų, užsimojo išleisti didelį veikalą – „Pragiedrulius“.