Juozas Tumas – Vaižgantas (1869-1933)

Gimė Maleišiuose, Anykščių rajone. Buvo dešimtas vaikas šeimoje. Motutė troško matyti jį
tarnaujantį Dievui. Baigęs Dinabarko gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Spaudos
draudimo metais uoliai darbavosi tėvynės labui: kūrė lietuviškas mokyklas, rūpinosi lietuviškų
laikraščių leidyba, platino draudžiamą spaudą. Dėl to caro valdžios buvo persekiojamas, o
bažnytinės vadovybės skiriamas į vis kitą parapiją. 1906-1911 m. dirbo „Vilniaus žinių“. „Vilties“
redakcijose. Nuo 1920 m. devynerius metus dėstė lietuvių literatūrą Kauno universitete, taip pat
buvo Kauno Vytauto bažnyčios rektorius. Mirė Kaune. Iki mirties visada buvo pasirengęs ginti
lietuvybę, asmens ir tautos laisvę.

Vincas Krėvė – Mickevičius (1882-1954)

Gimė Subartonyse, Varėnos rajone. Baigęs Merkinės pradžios mokyklą dvejus metus mokėsi
Vilniaus kunigų seminarijoje. Iš jos buvo pašalintas, manoma, dėl pašaukimo stokos. Pasimokęs
privačiai išlaikė viso gimnazijos kurso egzaminus. Studijavo Kijevo ir Lvovo universitetuose filologiją
ir filosofiją. Dirbo Baku gimnazijoje mokytoju, o grįžęs į Lietuvą profesoriavo Kauno, vėliau –
Vilniaus universitete. Jam rūpėjo ir visuomeninis politinis gyvenimas. 1940 m. įsitraukė į okupuotos
Lietuvos vadinamąją Liaudies vyriausybę, bet greitai bendradarbiavimo su bolševikais atsisakė.
1942 m. paskelbė antisovietinį pareiškimą apie savo politinę veiklą 1940 – aisiais. 1944 m.
pasitraukė į Austriją, vėliau į JAV. Dirbo Pensilvanijos universitete. Gyvendamas svetur jautėsi
vienišas, užmirštas ir nelaimingas. Mirė Filadelfijoje. 1992 m. su žmona palaidotas Subartonyse.

Antanas Škėma (1910-1961)

Gimė Lodzėje (Lenkija), vaikystę praleido Lenkijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. 1921 m. šeima
apsigyveno Lietuvoje. Škėma studijavo mediciną ir teisę VDU, lankė dramos studiją. 1944 m.
pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. emigravo į JAV. Dirbo įvairius fizinius darbus (lifto operatoriumi,
sandėlio ar fabriko darbininku), vaidino ir režisavo teatro trupėse, dalyvavo lietuvių meno
sambūriuose, bendradarbiavo kultūrinėje spaudoje. Rašytojo ar teatralo profesiją atitinkančio
darbo rasti nepavyko. Žuvo autoavarijoje 1961 m., grįždamas iš „Santaros – šviesos“ federacijos
suvažiavimo, kuriame buvo paminėtas jo penkiasdešimtmetis ir kūrybos dvidešimtpenkmetis.
Autoriui buvo būdinga vaizduoti ciniką, nors iš tiesų buvo jautrus ir pažeidžiamas.