Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) biografija ir kūryba.

Iš Aukštaitijos kilęs rašytojas

po studijų Kauno kunigų seminarijoje aktyviai kūrė lietuvišką raštiją, spaudos draudimo
metais ne tik prisidėjo prie laikraščių leidybos, bet ir pats juos slapta gabeno per sieną į
Lietuvą. Įvairiose Lietuvos ir ne tik Lietuvos vietose dirbęs kunigas aktyviai veikė
visuomenėje, ypač jo veikla nepriklausomybės metais buvo juntama Vilniuje ir Kaune, kur
buvo telkiamas kultūrinis gyvenimas. Drąsus, tolerantiškas, altruistiškas Vaižgantas siejamas
su bažnyčios mokymu, spauda ir kūryba, akademine veikla Vytauto Didžiojo universitete. Be
to, Vaižgantas darė be galo didelį poveikį visuomenei, panašiai kaip Antanas Baranauskas,
Vincas Kudirka, Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas. Kūrybinį kelią pradėjęs nuo socialinių
ir politinių publicistikos temų, Vaižgantas realistiškai kalbėjo apie lietuvių tautą ir kultūrą
(epopėja „Pragiedruliai“) bei žmonių priklausymą nuo socialinių, etinių ir asmeninių
tragedijų. „Aš pats jaučiuos esąs Lietuvos romantikų išauklėtas“, – teigė Juozas Tumas, kurio
kūryba priskiriama neoromantizmui dėl tautiškumo, atsigręžimo į tautosaką ir mitologiją
(mitologinis ir Vaižganto slapyvardis), atviro žmogaus išgyvenimų vaizdavimo. Visą laiką
būręs gabius žmones, Vaižgantas, kalbėdamas apie tautą, pirmiausia išskirdavo geruosius
bruožus, kurių kaip deimančiukų ieškojo lietuvių charakteryje.

Apysaka „Dėdės ir dėdienės“. Kūrinio pavadinimas ir pradžia nurodo autobiografinius

autoriaus motyvus, kuriuos atskleidė visažinis pasakotojas („Man teks kalbėti apie tėvo brolį
– nevedusį ir apie tėvo brolienę – našlę.“). Apysakoje apie dėdes kalbama ne kaip apie atskirą
socialinį vienetą – šeimą, bet kaip apie priglaustuosius prie esamų brolių šeimų. Kūrinio
veiksmo laikas apima tris dešimtis metų: svarbus istorinis, t. y. baudžiavos, ir biografinis
laikas (Mykoliuko ir Severjos atveju nuo jaunystės iki brandos, Rapolo – nuo brandos iki
mirties). Apysakoje pavaizduoti trys skirtingų likimų pagrindiniai veikėjai (Mykolas Šiukšta,
Severja Pukštaičia, Rapolas Geišė) yra susiję lietuviams būdingais bruožais. Beveik
trisdešimtmetis Mykoliukas vaizduojamas ramus, jautrus, bet tvirtas ir be galo darbštus
(„Dirba tikrai už du, už tris.“), mėgstantis vienatvę, gamtą ir muziką. Darbu dvare, brolio
ūkyje ir šeimoje (prižiūri brolio vaikus) jis gyvas, nes savo vietos neturi ir yra nuolankus,
baudžiavos paveiktas žmogus. Įprastas Mykolo gyvenimas (darbai, gamta, muzika) neskatino
mąstyti apie egzistenciją, tačiau meilė Severjai privertė vyrą pagalvoti apie ateitį,
nepriklausymą nuo brolio, tik Mykolas pavėlavo ką nors keisti – Severja ir Geišė susižadėjo
(„Silpo jam nariai, nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime, nei rankos
besitiesė ko paimti.“). Po Severjos apsilankymo, prašymo „jis grojo Severijai, tai, kuriai
grodavo paraistėje, tai, kuri taip brangiai jam užmokėjo už muziką, vieną vienatinį kartą per
visą amžių pamylavo, pamylėjo, tai, kurią jis vieną vienatinę per visą amžių mylėjo, tebemyli
ir niekados niekados nesiliaus mylėjęs.“ Vėliau, po trisdešimties metų, tapęs „Dzidoriumi
artoju“, Mykolas tapo uždaresnis, piktesnis, religingesnis, susitaikė su savo likimu. Kitaip
vaizduojama Severja: tvarkingumu ir darbštumu išsiskyrusi iš bendruomenės Severja žavisi
Mykoliuku, tačiau pirmiausia moterišką Severjos prigimtį sužadina aktyvesnis, valdingesnis
Geišė. Ištekėjusi Severja tapo gera žmona, tačiau, panaikinus baudžiavą, dvare tijūnui
nebeliko vietos. Rapolas ir Severja prisiglaudė Dovydų namuose. Rūpinimasis tinginiu ir
senu vyru, Dovydienės užgauliojimų kupinas gyvenimas ir nesibaigiantis darbas Dovydų
namuose Severjai nesuteikė gyvenimo pilnatvės ir po vyro mirties keturiasdešimtmetės
moters gyvenimas tapo ydingas, prieštaringas, mažiau priklausomas nuo bažnyčios ir daugiau
nuo „karčemos“, nors kūrinio pabaigoje pasakoma, kad Severja atsidavė bažnyčiai ir darbui.
Rapolo Geišės gyvenimas taip pat smarkiai kito: tarnystė dvarui, tijūno darbas Rapolui buvo
skirtasis, o suvedžiota jauna mergina ir asmeninė laimė taip pat buvo svarbu, tačiau po
baudžiavos panaikinimo, apsigyvenęs Dovydų namuose, Geišė tingėjo, seno ir darėsi niekam
nereikalingas („Lūžus verguvei, lūžo jos tarnas tijūnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik
vienu liežuviu. Juo tai dėdė darbavosi nepailsdamas.“), išskyrus brolio vaiką Adomuką, kurį
Geišė mokė. Apsinuodijęs žiurkių nuodais Rapolas mirė, jo mirtis sujaudino ir vertė keistis
Severją.

Apibendrinimas. Vaižgantas apysakoje vaizduoja priklausomą nuo darbo lietuvį:

Mykoliukui darbas visą gyvenimą teikia moralinės stiprybės, Severjai – išskirtinumo, ypač
jaunystėje dėl klėties ir išvaizdos tvarkingumo, Geišės darbas – skirstyti darbus kitiems, nes
pats dirbti neišmoko. Be to, svarbus Severjos ir Mykolo religingumas, tačiau net jis nesuteikė
veikėjams ryžto kovoti už asmeninę laimę. Pagaliau svarbi baudžiava ir jos poveikis
veikėjams. Asmeninės laimės neturintys Severja ir Mykolas tapo dėde ir dėdiene, kurie
priklausė nuo darbo, Dievo ir giminių.