Kalba “Darbo reikšmė lietuvių literatūroje“

Visais laikais darbas yra laikomas neatsiejama gyvenimo dalimi. Todėl nuo senų laikų ši
tema plėtojama lietuvių literatūroje. Jos reikšmingumas ne veltui pabrėžiamas ir iškeliamas
žymių lietuvių autorių kūriniuose. XVIII a. poetas Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“
išreiškė tai, jog darbas, kuris atliekamas su meile ir stropumu, nulemia tautinę tapatybę bei
suartina žmogų su aplinkiniais. Darbas vaizduojamas ir neoromantiko Juozo Tumo - Vaižganto
apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ iškelta idėja, kad darbas priklauso nuo žmogaus ir kaip jis į visa
tai žvelgia, o XX a. modernistas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ darbą aprašė, lyg
asmeninės tapatybės sunaikinimą, kai žmogus dirba ne gimtajame krašte.

Darbas yra tautinės tapatybės simbolis, kuris taip pat suartina žmones į bendruomenę.
Tokią idėją iškėlė apšvietos poetas, grožinės lietuvių literatūros pradininkas ir kunigas Kristijonas
Donelaitis poemoje „Metai“. Pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrinys išleistas po poeto
mirties, 1818 m. Liudviko Rėzos dėka. Šis kūrinys yra didaktinė poema, kuri būdinga Apšvietos
epochai, auklėti ir šviesti žmones. Poemoje, kurią sudaro keturios dalys, K. Donelaitis vaizduoja
Mažosios Lietuvos būrų buitį ir jų pasaulėžiūrą. Detaliai pasakojama, kaip gyvena Vyžlaukio
valsčiaus lietuviai baudžiauninkai, t. y. kokius darbus jie dirba, kokių papročių laikosi skirtingais
metų laikais. Poemoje išplėtota – darbo tema, kurioje Kristijonas Donelaitis iškėlė darbštų žmogų
ir ką, tai reiškia paprastam būrui. Šiame kūrinyje, dalį būrų sudaro vadinamieji „nenaudėliai“,
todėl poemoje galima girdėti daug aimanų ir dejonių: „Vargas, vargti, vargdieniai“. Tokia darbo
samprata neleidžia pateisinti Slunkiaus ir kitų nedarbingų, prasigėrusių būrų elgesio, todėl visame
kūrinyje šie veikėjai yra atstumti ir nemėgiami kitų. Visgi poemoje yra garbingų ir darbščių
žmonių, kurie atskleidžiami per „viežlybųjų“ būrų poziciją. Vienas iš tokių veikėjų – Pričkus. Jis
senas, žilas, kaimo seniūnas (šaltyšius), kuris sveikina būrus su darbo pradžia. Pričkus yra
sukaupęs daug patirties bei išminties, todėl būrai juo pasitiki ir klauso. Senasis šaltyšius vertina
būrų darbštumą, o tinginius vadina šūdvabaliais. Išminčius darbą laiko garbe ir giria darbščias
moteris sakydamas, kad moterims garbė dirbti, garbė, kad staklės pavasarį trinka, kad audeklėliai
nuausti. Teigiami poemos veikėjai tartum skruzdėlės, kurie skuba, dirba, joks darbas jiems nėra
sunkus ar prastas. Tai įrodo, jog žmogus kuria artimesni ryšį su bendruomene, gamtos pasauliu ir
Dievu. Viežlybieji būrai jaučiasi esą prasminga pasaulio dalis, o jų gyvenimas atrodo kaip
pareigos Dievui ir bendruomenei vykdymas. Visgi darbas yra esminis šio pasaulio dėsnis, o būro
akimis - beveik religinis įstatymas. Todėl dirbti reikia su pagarba, nes darbas yra žmogaus
gyvenimo pagrindas, visų jų tapatybės ir artumo šaltinis.

Darbas tai vieta, kur pasirodo tikrasis žmogaus charakteris ir asmenybė. Tokį žmogų
vaizduoja XIX amžiaus neoromantizmo atstovas, idealaus tautinio charakterio kūrėjas,
prozininkas Juozas Tumas Vaižgantas parašęs apysaką “Dėdės ir dėdienės”. Kūrinio veiksmas
vyksta Aužbikų kaime, kuriame gyvena trys pagrindiniai apysakos veikėjai: kaimo tijūnas
Rapolas Geišė, Mykolas Šiukšta ir Severja Pukštaičia. Bet šiandien pakalbėsiu tik apie Rapolą
Geišę ir Mykolą Šiukštą. Vienas iš pagrindinių kūrinio veikėjų – Rapolas Geišė. Geišė yra
tijūnas, darbų prižiurna dvaro savininkui Pats-Pamarnecko. Jis buvo atsidavęs, teisingas,
pagarbus dvaro šeimininkui. Toks Rapolo Geišės atsidavimas privertė Pats-Pamarnecką nuspręsti
palikti jį dvigubu baudžiauninku t.y., kad jis liko baudžiauninkas, bet tapo ir dvariškis. Gavus
tokią pareigą tijūnas buvo ir pamaitintas, ir aprengtas, ir jokių rūpesčių nebeturėjo, todėl savo
pareigas Rapolas Geišė atlikdavo atsakingai. Nors ir nešiodavosi rimbą šalia savęs, niekad
nemušdavo, nekeikdavo ir nepiktindavo Saveikių seniūnijos gyventoju, nes jausdavo pagarbą
tiems, kurie atlikdavo paskirtus darbus. Visgi, baudžiauninkai tikrai jo bijojo: klausė,
nesipriešino, tuojau darė, kas buvo liepta. Tai reiškė, jog dvaras aptiko tokį tarną, kuris sugebėjo
santykius su baudžiauninkais laikyti baimėje. Toje baimėje buvo ir Mykolas Šiukšta, kuris buvo
įbaugintas tijūno ir namuose esančių vargų. Visgi Mykolas Šiukšta buvo “trijų dešimtų”, gražiai
išaugęs, pečiuitas, stiprus ir vikrus. Iki Severijos Pukštaičios meilės, Mykoliukas buvo
siuntinėjamas dirbti tai vieną, tai kitą darbą : “ Mykoliuk šen, Mykoliuk ten. Reikia grėbti: ;
Mykoliuk, veskis mergas! Reikia vežti: “. Bet darbininkas nė mažiausiu žodeliu
nepaprieštaravęs, nepasiteisinęs, niekam nepasiskundęs, toliau dirbo įsijuosęs. Kartais Mykoliuko
darbas atstodavo net dviejų ar triejų žmonių darbą, bet ir tada nebūdavo įmanomą išgirsti
nusiskundimų iš jo lūpų. Grįžęs namo, Mykoliuko laukdavo brolio šeima, kurie jį buvo padarę –
dėde. Nors ir po sunkios darbo dienos, klausantis tijūno įsakymų ir jų vykdymų, Mykoliukas
sugebėdavo padėti broliui su žemės ūkio darbais, o jei ne, tai visad prižiūrėdavo jo vaikus. Visgi,
viskas pasikeitė po Mykolo ir Severijos išsiskyrimo, nes po “trijų dešimtų“ metų Mykolas Šiukšta
visoje apylinkėje išgarsėjo, kaip – Dzidorius Artojas. Taip buvo pavadintas dėl to, nes tai šventas
vardas bei, todėl, kad visi aplinkiniai žinojo Mykoliuko amatą, rėkavimus ir plūdimus. Žmonės
gerbė Mykolo darbą, atsakingumą ir darbštumą, todėl jis buvo mėgiamas aplinkinių gyventojų.
Kalbant apie šiuos du kūrinio veikėjus: Rapolą Geišę ir Mykolą Šiukštą galima pamatyti didelį
skirtumą tarp jų. Vienas veikėjas džiaugiasi atradęs tijūnavimo darbą, nes tai parodė tikrąjį jo
veidą: griežtumą ir vadovavimą, o kitas atrado save po skaudžios meilės, supratęs, kad nuo šiol
turi dėti save pirmiau už kitus. Taigi, galima apibendrinti, jog žmogaus asmenybė ir charakteris
priklauso nuo to, kaip žmogus atsižvelgia į darbą ir darbo reikšmę sau ir aplinkiniams.

Kartais darbas žmogui gali tapti beprasmis, o taip dažniausiai nutinka, kai žmogus palieka
gimtąjį kraštą, išvyksta į kitas šalis ir dirbą dėl materialinės naudos. Toks darbo būdas dažnai
praranda prasmę žmogui, todėl atsiranda tam tikrų asmeninių problemų, vidinių konfliktų. Tokią
idėja išdėstė XX a. vidurio lietuvių rašytojas išeivis, dramaturgas, katastrofinio modernizmo
atstovas – Antanas Škėma. Rašytojo kūrinys „Balta drobulė“ yra psichologinis intelektualinis
romanas, kurio centre, kenčianti, dūžtančiame pasaulyje gyvenanti asmenybė – Antanas Garšva.
Jis yra menininkas, kuriam būdingas ieškojimas, maištavimas, kentėjimas. Garšvos vidiniame
pasaulyje vyksta drama, kad nėra galimybių realizuoti savo talento. Konfliktas kyla dėl to, kad
susiduria skirtingos gyvenimo prasmės koncepcijos: noras kurti ir įprasminti savo buvimą, dirbti
darbą, kuris teikia moralinį pasitenkinimą, ar dirbti darbą, kuris neteikia džiaugsmo, bet yra
būtinas norint užsitikrinti materialinę gerovę. Būtent dėl materialinės prasmės, pagrindinis
veikėjas dirba Niujorko viešbučio keltuvininku. Romane aprašoma Antano Garšvos darbo diena,
jis juda įprastu maršrutu, kilnoja liftu prabangius viešbučio gyventojus. Net iš šalies toks darbas
atrodo beprasmiškas, betikslis, bukinantis, prilygstantis Sizifo darbui. Visada tas pats ritualas:
aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn. Monotonija išryškina šio darbo beprasmybę su kuria tokiam
jautriam ir gyvenimo prasmės ieškančiam žmogui sunku susitaikyti. Darbe Garšva praranda savo
asmenybę, jis priverstas būti robotu, nemąstyti, o tiesiog mechaniškai spausti mygtukus. Keltuve
žmogus netenka individualumo, yra tik skaičius. „Švarko atlapų kampuose blizga numeriai: 87 iš
kairės ir 87 iš dešinės“. Šie numeriai tarsi uždeda štampą ant žmogaus, paženklina jį tam tikru
skaičiu. Aplink jį pilka visuomenė, kuriai svarbūs tik skaičiai ir raidės. Dirbdamas tokį darbą
Antanas Garšva jaučiasi tarsi kalėjime, kuriame jis uždarytas tarp keturių sienų. Jis trokšta
atsiriboti nuo realybės, susilieti su gamta ir tapti jo dalimi: „Norėčiau būti akmeniu, vandeniu,
mėnuliu, žvaigžde“ – sako veikėjas. Taigi Antanas Škėma savo kūrinyje pavaizdavo žmogų, kuris
turi paaukoti savo asmeninius siekius, dėl darbo, kuris užtikrintų jam materialinę gerovę , kad
žmogus galėtų išgyventi šiame katastrofiškame pasaulyje.

Apibendrinama galiu teigi, jog literatūroje mano aptarti autoriai pabrėžė ne tik darbo
svarbą savo kūriniuose, tačiau ir parodė, kaip žmogaus tautinė tapatybė, asmenybė ir darbas
dėl materialinės gerovės turi įtakos žmogaus gyvenimui. Tai nulemia kiekvieną tolimesnį
žingsnį, todėl žmogus turi atrasti darbą, dėl kurio atrastu save ir visados dirbtų su malonumu.