Dvaras lietuvių literatūroje

Dvaras, baudžiava,

Dvaras – tai aukštesnio visuomenės sluoksnio gyvenamoji aplinka, kuri įvairiais šalies istoriniais laikotarpiais
vieniems virto pragyvenimo, darbo šaltiniu, užuovėja. Dvaro reikšmingumas baudžiavos laikotaripiu tapo ne
tik svarbia Lietuvos istorijos dalimi, bet ir dažna tema mene, ypač literatūroje. Įvairių epochų kūrėjai savo
tekstuose stengėsi atskleisti dvaro aplinkos savitumą. Ne išimtis ir XVIII a. vidurio Apšvietos epochos poeto
Kristijono Donelaičio epinė didaktinė poema „Metai“, kurioje vaizduojamas dvaro baudžiauninkų
darbštumas, atšiaurūs santykiai su ydingais ponai. O neoromantizmo atstovė Marija Pečkauskaitė – Šatrijos
Ragana impresioninstinėje apysakoje „Sename dvare“ vaizduoja visišką dvaro priešingybę – čia jis šviesos
skleidėjas, puoselėjami artimi ryšiai tarp dvarininkų ir kaimo gyventojų.

Žymus XVII a. antrosios pusės grožinės literatūros pradininkas, dvasininkas, pietistas Kristijonas Donelaitis
kūrinyje „Metai“ sukuria neigiamą, priešišką dvaro paveikslą. Hegzametru parašytoje poemoje
vaizduojamas XVII a. Mažosios Lietuvos Vyžlaukio valsčiaus baudžiauninkų buitis, papročiai skirtingais metų
laikais bei tarbusavio santykiai, ryšys su dvaro ponais. Lažą atliekantys valstiečiai poemoje vadinami būrais
ir pagal moralinį principą skirtomi į „viežlybuosius“ ir nenaudėlius. Viežlybieji dvaro būrai yra darbštūs,
pamaldūs, laikosi gamtos ir dievo įstatymų, o nenaudėliai yra linkę į tinginiavimą, girtavimą bei apsileidimą.
Dorovingieji baudžiauninkai darbą vertina kaip egzistencijos pagrindą ir priekaištauja ydingiesiems būrams
dėl neveiklumo. Pavyzdžiui, „Pavasario linksmybėje“ veikėjas Pričkus (bendruomenės seniūnas, tarpininkas
tarp būrų ir ponų) priekaištauja ir bara apsileidėlį Slunkių: „Nes be triūso Dievs mus išmaitint nežadėjo, / O
tinginiaudami vis ir snausdami sviete netinkam...“ Taip pat poemoje ryškūs dvaro valdyninkų ir jiems
tarnaujančių kaimo individų nesantarvės kupini santykiai. Tai puikiai įrodo scena, kurioje Pričkus, ilgą
gyvenimą sunkiai dvare dirbęs („<...> žilas buvo žmogus ir sirgdavo tankiai“), užbaigia savo gyvenimo
kelione ne natūralia mirtimi, o sumušas šikštaus pono. Absurdiškumą jo mirčiai suteikia fizinio smurto
priežastis –dingęs smulkus pinigas – šilingas. Akivaizdu, jog ydingi (mėgstatys išgerti, persivalgyti,
dykaduoniauti) ponai niekina pavaldinius ir jaučiasi tarsi valdovai, kuriems negalioja žmogiškumo principas
ir svarbiausios gyvenimo vertybės – gyvybės-saugojimas bei puselėjimas. Sąsają su Poemoje akcentuojamu
žmogaus nuvertėjimu dvaro aplinkoje galime pastebėti ir modernisto, prozininko J. Bilūno novelėje
„Ubagas“. Veikėjas Petras Sabaliūnas, kadaise pasiturintis dvaro šeiminkas, tampa našta savo sūnui ir yra
išvaromas iš namų, tampa elgetaujančio, engiamo ir atstumto individo prototipu. Taigi peršasi išvada, jog
nagrinėtoje K. Donelaičio poemoje prieš skaitytoją iškyla ydingas, humanistinių vertybių balanso stokojantis
dvaras, kuriame žemesnysis visuomenės sluoksnis „stato“, puoselėja dorovingumą, o aukštesnysis – jį
„griauna“, niekina.