Humanistinių vertybių ir žvėriškų instinktų sankirta B.

Sruogos memuarų knygoje „Dievų

miškas“

XXa. pirmosios pusės profesorius, dramaturgas, poetas, prozininkas, teatrologas, literatūros

ir tautosakos tyrinėtojas Balys Sruoga memuarų knygoje „Dievų miškas“ (skaitytos kaip kovos
su chaosu istorija konclageryje paneigtos visos humanizmo idėjos) vaizdavo komunistinių
vertybių ir žvėriškų instinktų sankirtą. Rašytojas atkūrė žmogaus prigimčiai ir humanistiniai
kultūrai priešišką aplinką, o drauge ir dvejones: „Ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo
amžiaus viduryje civilizuotos Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“ – retoriškai klausė B.
Sruoga, pajutęs bejėgiškumą prieš siautėjančius žemiausius instinktus. Rašytojas vaizduoja,
Štuthofo budeliai yra tuo pačiu ir nuskriaustos kreatūros ir žvėriškų instinktų valdomi žmonės.
Nesunku pastebėti, kad realūs košmarai, stovėjimas ant pražūties krašto („aš peržengiau mirties
ir gyvybės slenkstį, pažvelgiau amžinybei į akis“) skatina susikurti kitokį pasaulį. Dramaturgas
atskleidžia, kad būtent ironiškas požiūris į pasaulį atlieka savisaugos, atsiribojimo nuo
„žvėriažmogių“ aplinkos funkciją. Anot literatūrologės R. Pabričienės, „Dievų miškas“ ir
viduramžių epochos poeto Fransua Rablė „Gargantina ir Pantagriuelio“ grotestiką galima lyginti.
Suvokiame, kad simbolizmo epochos rašytojas B. Sruoga memuarų knygoje „Dievų miškas“
vaizduoja du pasaulius – konclagerio realybę ir jos ironiškąjį atvaizdą, tai, iš esmės, skirtingi
savo paskirtimi pasauliai. Vadinasi, B. Sruoga memuarų knygoje „Dievų miškas“ vaizdavo du
skirtingus pasaulius – vienas funkcionuoja, kad griautų ir žudytų , kitas – kad kurtų ir apsaugotų,
platesne prasme – tai žmonių ir nežmonių, humanistinių vertybių ir žvėriškų instinktų sankirta.

Žygimantas, Gabrielė T, Žydrūnė, Santa