Donelaitis aprašomųjų gamtinių poemų stebėtojišką autorinį ,,aš“ pakeičia visišku pasakotojo susiliejimu su

objektu, todėl jis leidžia kalbėti ir veikti vaizduojamiems žmonėms – būrams. Protingus būrus K.Donelaitis
“Metuose” pavaizdavo kaip išminčius, kurių pavyzdžiu turėtų sekti kiti būrai. Jis norėjo, kad visi valstiečiai
būtų dori, blaivūs, darbštūs ir pasiturintys.
Būdingus visus epochos reiškinius, svarbiausius estetinius principus, daug savo minčių ir idėjų poetas
įkūnijo Pričkaus charakteryje. Pričkus – tai kaimo įgaliotinis, seniūnas, tarpininkas tarp valstiečių
baudžiauninkų ir dvaro. Jis skelbė būrams karaliaus bei vietos valdžios įsakymus, varė juos į baudžiavą,
prižiūrėjo jų darbą atliekant lažą, davė įvairiausių ūkiškų patarimų, teikė žinių, kaip ūkininkauti savo
ūkiuose. Poemoje parodytas Pričkaus asmenybės dvilypumas: pagal tarnybinę padėtį jis ponų įrankis, o
pagal socialinę kilmę – būras. Jis Donelaičio pavaizduotas kaip liaudies draugas. Tarnaudamas dvarui, jis
neišsigimsta, bet pasilieka valstietiškoje aplinkoje, nenutolęs nuo valstiečių pareigų ir reikalų.
Pričkus yra pagrindinis „Metų“ veikėjas, vaizduojamas visose poemos dalyse. Tad jis į vieną visumą
sujungia gausią kūrinio medžiagą ir sudėtingą problematiką. Kaimo seniūną matome įvairiausiose
gyvenimiškose situacijose. Kadangi jo asmenybė ryškėja palaipsniui, nušvisdama vis naujomis spalvomis,
vis aktyviau užgaudama skaitytojo protą ir širdį, tad būtina pasekti jo gyvenimą ta tvarka, kuria skaitytojui
pristato poetas.
Su Pričkumi susipažįstame spalvingoje krivūlėje, į kurią šaltyšius sukviečia būrus aptarti besiartinančius
pavasario darbus. Iš pat pradžių seniūnas pasirodo esąs geras psichologas, mokąs prieiti prie žmonių. Jis
nepuola kalbėti apie baudžiavine prievoles, o pirmiausia stengiasi nuteikti klausytojus. Pričkaus gebėjimas
bendrauti su žmonėmis įgyja svarbesnę prasmę; jie siunčiami atlikti vieną sunkiausių darbų – išgramdyti iš
ponų tvartų mėžinį. Siuntimas suminkštinamas labai draugišku tonu žadant ne tik pridaboti, bet ir iš širdies
pamokinti.
Šaltyšius Pričkus yra tarpininkas tarp būrų ir ponų. Apie būrus kalba su užuojauta, pritarimu, gėrėdamasis jų
kantrybe. Visai kitu tonu kalba apie tinginiaujančius ponus. Jie pasmerkiami griežtu žodžiu, kandžia ironija.
Pavyzdžiui, jis griežtai smerkia „ponus bedievius“, jų nepadorų elgesį prie pietų stalo „be poterių“, bibliniais
palyginimais aiškina būrų vargo kilmę, neigiamai vertina greta lietuvių gyvenančių kolonistų moralinę įtaką.

Taip pat šaltyčius stengiasi šviesti žmones, jis pasisako už prigimtinę žmonių lygybę, kiekviena proga
aiškina darbo vertę, o būrų polinkį girtuokliauti laiko esmine jų skurdo priežastimi. Daug matęs ir patyręs,
Pričkus gerai pažįsta žmones ir blaiviai žiūri į gyvenimą. Pričkaus vardu būrams dažnai aiškinama, kas yra
dorybės ir kas – smerktini dalykai.
Pričkus kritiškas ponų atžvilgiu, tačiau jo orumą ypač žeidžia tai, kad ponas jį mušą būrų akivaizdoje:
Kad mane pons kampe tamsiam ir visą nupeštų,
Ale po tam šviesoj kožnam vėl visą pagirtų,
Tai ben dušiai taip skaudu nei sunku nebūtų.

Mušdamas būrų akivaizdoje, ponas pažeidžia Pričkaus autoritetą ir atskleidžia jo dviprasmišką padėtį.
„Metų“ pasaulyje ponas gali mušti būrą, bet Pričkus nenori būti laikomas tik paprastu būru. Vis dėlto Pričkui
svarbesnė yra ne pono, o būrų nuomonė, todėl jam priimtina net saviapgaulė – verčiau ponas jį muštų
būrams to nežinant.
Ašaros Pričkui rieda ir dėl savo, ir dėl arklio senatvės, bet labiausiai dėl to, kad jis yra „iškoliots“. Tai
vienintelis atvejis „Metuose“, kai aprašomos vidinės individo problemos, žmogaus jausmai ir svarstymai.
O poema pasibaigia liudnu įvykiu – Pričkaus mirtimi.