2.

1. Įrašykite praleistas raides, suskliaustus žodžius parašykite kartu arba atskirai.

2. Pabraukite žodžius su priešdėliais, kuriuose rašoma nosinė.

Išsigelbėjęs nuo Vilniaus inkvizitorių, Prūsijos kunigaikščio iškviestas į Karaliaučių,

Mažvydas (galbūt) pasijuto tartum paukštis, išleistas į laisvę . Atsirado sąlygos
studijuoti, rengti spaudai seniai sumanytą knygą, skaidrinti žmonių sielas. Bet po visu tuo slypėjo ir
grėsmė. Vykstant religijų kovai, žodis ir raštas lengvai galėjo pavirsti vien dogmų įtvirtinimo
priemonių, naujos prievartos įrankiu.
Galinga vandens stichija tartum istorijos srautas išrauna jauną ąž uolą viename krante ir
bloškia prie kito, kur jis gali prigyti, suradęs tinkamą dirvą, ir gali sutrūnyti, dumblo apneštas,
verpetų sumaigytas. Jaučiame, jog Martyną Mažvydą, jo žodį ir raštą likimas (taip pat) kaip ir
tą ą ž uolą nubloškė prie kito kranto apdraskytomis šakomis. Upė ir toliau neša jo gyvenimo
nuolaužas savo sūkuriuose, blaškydama jį patį tarp abiejų krantų. Tai ir meilės, ir neapykantos upė.
Jos tėkmė pašiurpsta nuo prakeiksmų, kai plūstasi kaimas prieš kaimą.
Suvesdamas Mažvydą su atbėgusiu iš Lietuvos sūnumi Kasparu, autorius audrina herojaus
sielą, verčia skausmingai pajusti labai prieštaringai susiklosčiusį savo likimą ir atsakomybę gimtajam
kraštui, Visa tai, kas, atrodo, galėtų būti laikoma nepajudinama vertybe, staiga susvirduliuoja, (nebe
tenka) nebetenka pagrindų. Palikęs pražūčiai mylimąją , bejėgis išgelbėti sūnų,
Mažvydas krinta į juodą nevilties prarają.
Beje , Kasparo pasirodymą, jo atneštą žiedą su paslaptingu į rašu galėtume laikyti ir kiek
melodramiška veiksmo suaktyvinimo priemone , jeigu ji neturėtų perkeltinės reikšmės. Autorius
čia, atrodo, siekė pavaizduoti simbolinę veikėjo akistatą su savo sąžine. Kasparas kaltina tėvą (ne
vien) ne vien kaip pavainikis sūnus, bet prabyla ir kaip paties Mažvydo vidinis balsas,
primenantis veikėjo į sipareigojimus gimtajam kraštui. Bandydamas įsūnyti Kasparą Mažvydas
tikisi sujungti dvi perskilusias savo asmenybės dalis, bet tas sujungimas yra (toks pat) toks pat
dramatiškai skausmingas, kaip ir troškimas suartinti abu Nemuno krantus, sujungti suskaldytą Tėvynę.
Pareiga žodžiui, savo žmonėms tampa sunkiu, į kalną ritinamu akmeniu. Mažvydas, kaip tas
•
mitologinis Sizifas, per kančią ir skausmą rita akmenį į kalną, nepaisydamas, jei tas ir nugarmės
į prarają . Be tos naštos, (be to) be to kraštutinio jėgų į tempimo jis nebeįsivaizduoja
savo gyvenimo, karčios savo laimės.
Klaipėdos dramos teatras pirmasis pamėgino į kūnyti „Mažvydą" scenoje ir įrodė, jog šį
•
kūrinį galima interpretuoti beveik kaip psichologinę dramą, visas rampos šviesas nukreipiant į
pagrindinį veikėją ir kasdienę jo gyvenimo aplinką. Anot režisieriaus, jie stengėsi išsaugoti tai, kas
brangiausia - didelę poeziją.

Pagal J. Lankutį