Dvaras lietuvių literatūroje

Lietuvių literatūros kūriniuose yra kalbama apie labai daug dalykų. Vienas jų –
tai dvaras – valdžios bei kultūrinio gyvenimo telkimosi vieta. Apie dvarus ir jų
gyvenimą anksčiau buvo renkamasi rašyti todėl, kad būtent pastaraisiais amžiais
tuose dvaruose vystėsi pagrindinis gyvenimas. Visgi nuo XIX a. pradėjo rastis
vis daugiau ir daugiau lietuvių kūrinių apie dvarą, bet ir požiūris į jį kardinaliai
keitėsi. Labai skirtingai dvarą ir gyventojus savo kūryboje vaizdavo realistas
Jonas Biliūnas, kuriam dvaras asocijavosi su prievarta ir nepadorumu, bei
neoromantikė Šatrijos Raganos, kuri teigė, kad dvaras buvo visuomenės
sergėtojas.
Viena vertus XIX a. realizmo epochos rašytojas Jonas Biliūnas kūryboje dvarą
vaizdavo, kaip nepadorumo ir prievartos simbolį. XIX-XX a. kai gyveno J.
Biliūnas, prisiminimai apie baudžiavos laikus dar buvo gyvi žmonių atmintyse,
todėl visai nestebina, kad novelėje „Lazda“ rašytojas būtent ir gilinasi į to
laikotarpio žmogų. Pagrindinis novelės veiksmas vyksta jau po baudžiavos
panaikinimo, bet novelės protogonistas tėvas mintimis nusikelia į savo jaunystę,
kai dar jis ir motina dirbo dvarui. Būtent šiuose prisiminimuose atsiskleidžia
dvaro paveikslas ir Dumbraucko žiaurumas. Novelėje aprašomas veiksmas, kai
baudžiauninkas tėvas nusprendžia paganyti jaučius nešienautoje dvaro pievos
teritorijoje. Vėliau jį pagauna „nusikaltimo“ vietoje. Tėvą pagauna
Dumbrauckas. Už tokį smulkų nusižengimą Dumbrauckas atsilygina tėvui
žiauriausiu būdu. Be gailesčio nežmoniškai jį sumuša medine lazda. Iš tiesų,
tokia situacija, kai žmogus yra baudžiamas fiziškai ir dar taip stipriai, jog iškyla
pavojus gyvybei. Tai parodo, kad žmogui iškilo moralinių bei humanistinių
vertybių krizė. Nesunku suprasti, kad Dumbraucko poelgis buvo lemtas jo
paties baimės, nes jis suprato, kad jei nesumuš baudžiauninko, tai pats bus
nubaustas ponų. Jonas Biliūnas novelėje atskleidžia šiurpią baudžiavos laikų
lietuvio padėtį, kai paprasta valstiečio gyvybė buvo mažiau vertinga ponui nei
jo nešienaujama pieva. Taigi, Jonas Biliūnas savo kūryboje atskleidžia
baudžiavos laikų suformuotą kaimo žmogaus nuostatą, kad dvaras yra labai
žiaurus, negailestingas ir nevertinantis paprasto žmogaus.

Pažvelgus kitu kampu, kad dvaras lietuvių literatūroje gali būti ne tik žiaurumo
simbolis, bet ir kultūros, ir šeimyninio gyvenimo vieta. Būtent toks dvaro
vaizdinys išryškėja žymios XIX a. pabaigos lietuvių rašytojos Marijos
Pečkauskaitės arba kitaip visiems gerai žinomos Šatrijos Raganos apysakoje
„Sename dvare“. Šis 1922 m. išspausdintas rašytojos kūrinys turintis
autobiografinio pobūdžio pasakojimas, kuriame praktiškai visą dėmesį Šatrijos
Ragana sutelkia į XIX a. Lietuvos dvarą, kuris šiuo atveju yra gimtasis Šatrijos
Raganos Užvenčio dvaras. Apysaką rašytoja parašė remdamasi savo ilgesiu
mirusiems broliams, motinai bei palikus savo gimtąjį dvarą, kuris jos gyvenime
reiškė be galo daug. Kūrinyje „Sename dvare“ aprašomas dvaras, kuris
simbolizuoja šeimyninio gyvenimo ir kultūros vietą. Pirmiausia svarbu paminėti
kultūrinį dvaro atspindį. Dvaras rašytojos kūrinyje buvo kupinas išsilavinusių ir
išprususių žmonių, kurie domėjosi kultūra. Kai rašytoja susilaukė vaikų, tai
idealiai atspindėjo pagrindinė kūrinio veikėja mamatė Marija, kuri buvo
išsilavinusi ir ypač talentinga moteris. Ji grojo pianinu, svajojo apie karjerą
kultūros bei meno srityje ir taip pat mėgo muziką, koncertus. Visa tai buvo jos
gyvenimas. Tačiau dvare bet kokiu atveju vyravo kultūra, nes per įvairius
vakarėlius ir pasisėdėjimus, nuolat grodavo muzika, žmonės dainuodavo,
klausydavo muzikos ir inteligentiškai pasikalbėdavo. Šis dvaras anot rašytojos
aprašymų buvo tarsi paskutinė senųjų tradicijų tesėja ir nykstančios kultūros
sergėtoja. Ji buvo apsupta naujos dvasios ir naujų idėjų. Žinoma, šis dvaras
vaizduojamas kaip turintis riziką šią kultūrą ir tradicijas sunaikinti, nes dvaro
gyventojai niekina lietuvių kalbą. Tačiau matoma, kad Šatrijos Ragana stengiasi
pabrėžti tik geruosius dalykus. Kitu atveju, Šatrijos Raganos vaizduojamas
dvaras yra matomas, kaip šeimyninio gyvenimo vieta. Vėlgi, tai puikiai atspindi
mamatės Marijos atvejis. Susilaukusi vaikų ji augina didelę ir labai darnią
šeimą, kuri gyvena dvare. Tai suteikia jos mažiems vaikeliams galimybę jau
nuo pat mažens lavinti mokslinį išprusimą ir jais rūpintis. Taigi mamatė Marija
savo vaikams būdama dvare skyrė ypač daug laiko. Ir nors dėl to jai teko
paaukoti didžiąją savo laisvalaikio dalį ir kai kuriuos pomėgius, ji norėjo
rūpintis savo šeima ir tai darė labai atsidavusiai. Dvaro aplinka leido vaikus
tinkamai ugdyti remiantis to dvaro gyvenimo sąlygomis bei suteikė jiems saugią
aplinką. Taigi, dvaras lietuvių literatūroje ne tik žiaurumo simbolis, bet kultūros
ir šeimyninio gyvenimo vieta. Taip dvarą pavaizduoja Šatrijos Ragana
apysakoje „Sename dvare“. Iš jo matoma, kad dvare vyrauja ne vien kultūrinis,
tačiau ir šeimyninis gyvenimas.
Apibendrinant galima teigti, kad rašytojai Jonas Biliūnas bei Šatrijos Ragana
savo literatūros kūriniuose pateikė kardinaliai skirtingus dvaro paveikslus. Tai
lėmė skirtinga patirtis ir išgyvenimai, kurie formavo kūrėjų santykį su dvaru ir
jo kultūrą. J. Biliūnas rašė lietuvių tautos baudžiavos laikų patirtimis, todėl
dvaras jo kūryboje buvo žiaurumo simbolis, o Šatrijos Ragana dvarą vaizdavo,
kaip kultūrinio ir šeimyninio gyvenimo vietą. Nors šių rašytojų kūrybą skiria
vos keli dešimtmečiai, bet požiūriai yra visiškai nepanašūs.