Kodėl darbštus ir jautrus žmogus yra išnaudojamas?

Įžanga
Kaip kartą pasakė nihilizmo atstovas Frydrichas Nyčė ,,Išnaudojimas nėra kokios nors
sugadintos, netobulos ar primityvios visuomenės ypatybė: jis yra esminė gyvybės savybė kaip
pagrindinė organinė funkcija, jis yra realios galios valios padarinys, galios valios, kuri ir yra
gyvenimo valia.”Taigi, visuomenės požiūris į geraširdžius žmones yra įvairus. Tačiau, kodėl
žmonės sau leidžia išnaudoti jautrius ir darbščius žmones, ir nejaučia kaltės jausmo.
Savanaudžių žmonių atsiranda dėl to, nes geraširdžiai žmonės yra altruistiški ir su jais yra taip
elgiamasi, nes jiems yra sunku atsisakyti, ir įžeisti ar nuskriausti kitą.
1 pastraipa.
Teiginys: Empatiškais žmonėmis visuomenė dažnai yra linkusi naudotis.
Kontekstas: Toks buvo ir neoromantizmo atstovas Lietuvoje Vaižgantas. Gyvenęs permainų
metu Europoje jis padėjo lietuviams išlaikyti savo tradicijas ir papročius. Pats save autorius
vadino savosios, lietuviškosios visuomenės tarnu, nes lietuviško pozytivizmo spinduliams
pasiekus kunigų seminariją jis tapo vienas iš aktyviausių jos šalininkų. Vaižganto jautrumo ir
darbštumo atspindys lietuvių literatūroje yra apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”, kritikų vertinama
kaip aukščiausia kūrybos viršūnė.
Argumentas: Pagrindinis apysakos veikėjas Mykoliukas yra geraširdis žmogus, kuriam kitų
poreikiai yra aukščiau savo pačio. Taigi jis tampa visų stumdomas, tačiau išlieka gyvenime
taurus ir doras, net gyvuliai, ir tie, suprato jį. ,,Dėdės ir dėdienės” kūrinyje Mykoliuko
paprastumą apibūdina citata, jog ,,Kasdien prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai
prisidengti kitam būtų buvę mažoka už tokį triūsą” tik ne jam. Mykoliukas yra darbštus,
pareigingas, geros širdies, poetiškos sielos, turintį glaudų ryšį su gamta asmenybė. Jis viską
dirbo tylomis, neatsikalbinėdamas ir nepriekaištaudamas.
Dalinė išvada: Taigi, altruistiški žmonės dažniausiai atiduoda savo laiką ir darbą kitiems, o šie
pasitaikius progai jais naudojasi.
2 pastraipa.
Teiginys: Jautrus žmogus yra išnaudojamas, nes bijo atsisakydamas darbo nuvilti kitus.
Kontekstas: Jonas Biliūnas- lyrinės lietuvių prozos pradininkas, padaręs didelį poveikį
tolimesnei lietuvių literatūrai. Šis realizmo srovės autorius aukojosi dėl kitų gerovės nuo
jaunystės. Jis buvo įsitraukęs į socialdemokratų judėjimą, dalyvavo anticarinėje studentų
akcijoje už kuri buvo išmestas iš Tartu universiteto. Taigi, jis negalvodamas apie save siekė
padaryti kažką gero kitiems ir aukėjosi dėl jų. Tokia pasiaukojimo svarba ir pareigos kitiems
jausmas matomas Jono Biliūno novelėje: „Laimės Žiburys“, kurioje žmonės, kurie lipo i kalną
bijojo, kad jų artimieji amžiams liks nelaimingi.
Argumentas: Jautrus žmogus užjaučia savo aplinkinius ir patiria laimę, kai jaučiasi, kad jiems
padeda. Jono Biliūno biografijos atvėju, dalyvaudamas socialdemokratų judėjime ir
anticarinėje akcijoje, jis norėjo padėti savo tautai. „Laimės žiburio“ herojai norėjo padėti
nelaimingam kaimui. Abėjose situacijose žmogaus atlygis buvo tas naudos jausmas.
Dalinė išvada: Jautrų žmogų lengva išnaudoti, nes jis jaučiasi gerai, kai padeda kitiems.

Išvada: Jautrus žmogus užjaučia visus aplinkinius ir nori jiems padėti. Aukoja savo laiką ir
sveikatą, o šie savanaudiškai pasinaudoja šiuo nemokamu darbu ir niekuo neatsilygina,
palikdami jautrų žmogų kvailio vietoje.