Miesto tema

Judita Vaičiūnaitė-XX a. antrosios pusės lietuvių intelektualiosios poezijos kūrėja, vertėja,

modernistė. Ji dar yra vadinta miesto poete. Pati ji yra miestietė iš prigimties. Modernisyei
iestas buvo ne priemonė,o kaip prasminga aplinka kurti. Tuo metu, kai poetės kartos kūrėjai
rėmėsi tautosaka, rašė apie kaimą, gamtą, Vaičiūnaitės kūrybai daugiausia įkvėpdavo miesto
kultūra. Ji poetizavo miesto guvenimą, miesto pasaulis poetei yra jaukus ir poetiškas kaip
kitiems kaimas.
Poetė jautė glaudų ryšį su Kaunu ir Vilniumi. Būtent jos vaikystė prabėgo Kaune, bet vėliau
persikelė į Vilnių. Būtent Vilnius, ypač jo senamiestis, buvo ta erdvė, kuri daugelį metų
nepaliaujamai maitino poetės vaizduotę. Vilnius ir Kaunas poetei yra pirmiausia meno
kūriniai, žavūs miestai. Vaičiūnaitė kuria Vilniaus miesto epą-atgaivina senąją ir vaizduoja
naują buitį, senus namus, aikštes, turgiavietes, meisto cirką, egzotikšus miesto gyventojus, jų
papročius ir psichologiją.
Miesto tema jos lyrikoje yra labai ryški. Judita Vaičiūnaitė XX a. sukūrė vientisiausią poetinį
Vilniaus vaizdinį. Jos eilėraščiuose kuriamas romantiškas Vilniaus miesto paveikslas. Ji dažnai
poetizuoja miesto gatves, senamiesčio kiemus, kavines. Miesto kultūros vaizdavimas siejasi
su gausiais antikos motyvais. Šiandien aš norėčiau paanalizuoti kelius Juditos Vačiunaitės
eilėraščius.
Pavyzdžiui savo eilėraštyje Vilnius. Miesto vartai“ atsiskleidžia Vilniaus miesto praeities ir
ateities kontrastą. Eilėrašris pradedamas žvilgniu į erdvę ir laiką. „Apyaušris. Aštrėja kaminai
ir varpinės. / Nušvinta miesto vartai“. Apyaušris pertiekia nakties perėjimą į rytą, vyrauja
prieblanda. Šis laikotarpas magiškas, simbolinis, laikomas kitimo epizodu. Saulė jau apšviečia
aukščiausias miesto dalis – kaminus bei varpines. Šis reginys siejamas su žmonių, tautos
atgimimu. Eilėraštyje yra minimi vartai, tai yra Aušros vartai, kurie simbolizuoja garbingą
tautos praeitį. Kūrinyje taip pat žvelgiama į tragiškus laikus, jie yra jau pasibaigę, likę tik
mintyse. Rūkas ir lietus simbolizuoja tamsą ir šaltį. Yra vaizduojami krintantys ir kylantys
stogai, kurie simolizuoja miesto atsinaujinimą. viršum kalvų, / virš kylančių ir krintančių stogų
/ suskambus varpui, / tiek daug erdvės ir polėkio...“. Kaip ir mieste po karo pastatomi nauji ir
modernūs pastatai, taip ir žmogus, patyręs tragediją verčia naują gyvenimo puslapį ir bręsta
bei tobulėja. Praeitis yra iškeliama garbinga ir aktuali.
Jos eilėraščių cikle „Kanonas Barborai Radvilaitei“ yra svarbus eilėraštis „Barbora
Rardvilaitė“/ Eilėraštyje yra kuriamas ne tik renesansinis Barboros įvaizdis, bet ir renesansis
miesto vaizdas. Vilnius yra prigesintas, drėgnas, spinti bokštai. Svarbiausias yra lietus, nes jis
prikelia, atgaivina, suteikia galimybę gyventi amžinai: „Ne karūnavimui išvežę, bet ištrėmę vėl
parvežė. Ir prisikėliau, žemės prisilietus.“
Dar vienas eilėraštis, kuris atskleidžia Vilniaus paveikslą yra jos poezijos knygoje „Pavasario
akvarelės“ ciklas „Vieninteliam miestui“. „Pavasario akvarelės“ tai yra pirmasis poezijos
rinkinys. Eilėse yra reikšminga žvilgnio svarba. Skirtingai negu Maironio eilėse, į Vilnių
žiūrima ne iš aukštai, o nuo grindinio. Nuo Vilniaus akmenų žvilgsnis kyla iki bokštų.
Meniškos prigimties žmogus mato net miesto kasdienybės grožį-aikštės, kolonos, laiptai,
gatvės. Pati poetė sako :“Aš nežinau nieko gražesnio už kasdienybę - ji man yra pati gyvenimo
poezija, o ne šventės ar kažkokie ypatingi plunksnos verti objektai,’“ Kultūra ir gamtą yra
susijusios. Grožis yra pastebimas netikėtai, tarsi įvyksta praregėjimas. Galima teigti, kad
Vilnius poetei-tai kunigaikščių, karalių, daugiatautės kultūros miestas.
Taigi, Judita Vaičiūnaitė sukuria Vilnaius paveikslą. Ji poetizuoja miestą, atskleidžia miesto
atmosferą, vaizduoja gamtą.