Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio „Saulėgrąža“ interpretacija (Nr.

5)

Judita Vaičiūnaitė – tai žymi XX a. poetė, vertėja. Nors žavėjosi klasikinės lietuvių
literatūros tradicijomis: Šatrijos Ragana, V. M. Putinu, Salomėja Nėrimi, tačiau pati
stengėsi kurti modernią lyriką. Ji vaizdavo suskilusį pasaulį, vienišą žmogų, jo prigimtį,
pasąmonę, parodydama šių dalykų pranašumą prieš protą. J. Vaičiūnaitė vadinama miesto
poete. Tuo metu, kai kiti jos kartos poetai rėmėsi tautosaka, rašė apie kaimą, gamtą (M.
Martinaitis), kūrėja poetizavo miesto gyvenimą: gatvės, skersgatviai, senamiesčio kiemai
jai ne mažiau artimi ir jaukūs nei gamtovaizdis. Šiuos bruožus galima pastebėti ir mano
analizuojamame eilėraštyje ,,Saulėgrąža“, kuriame kalbama apie gražius praeities
prisiminimus ir skurdžią dabarties aplinką.
Šiame kūrinyje vyrauja vyksmas, o ne veiksmas. Lyrinis ,,aš“ (jis yra subjektyvus ir
kalba I – uoju asmeniu) nori išsakyti adresatui savo jausmus, papasakoti prisiminimus,
kurie kamuoja jo sielą. Dažnai kartojamas įvardis ,,aš“ leidžia suprasti, kad lyrinis
subjektas yra susitapatinęs su autore, o ji gyveno Vilniuje, kuris dažnai minimas
eilėraštyje, taigi įžvelgiamas biografinis kontekstas. Kūrinį sudaro tik vienas sakinys – tai
modernumo ženklas, kuris mintims suteikia ekspresyvumo, noro būti išgirstoms. Todėl
eilėraštį galime skirstyti į dvi kompozicines dalis pagal vyksmo plėtojimąsi.
Jau pavadinimas mums sako, jog kūrinyje bus prisimenama saulėgrąža – gėlė, kuri
simbolizuoja saulės grįžimą. Tai patvirtina ir pirmasis segmentas (,,užpernai augus
saulėgrąža“). Įžvelgiamas mitologinis kontekstas – lietuviams saulės grįžimas būdavo
naujo gyvenimo etapo pradžia – laiko tarpas, kai bunda gamta, įsibėgėja sėjos darbai.
Tačiau šiame eilėraštyje gėlė vaizduojama jai netradicinėje – miesto erdvėje (,,Vilnius,
Totorių gatvės statybvietėj“). Tai tarsi simbolizuoja kaimo ir miesto kultūros suartėjimą –
galbūt to ir trokšta adresantas.
Pirmajame segmente taip pat įžvelgiama aiški aliuzija į laiką – kalbama dabar
(,,klausau“), prisiminimai dar gyvi, tačiau prisimenama užpernai metų įvykiai. Gėlei
apibūdinti vartojama daug epitetų (,,auksalapį žiedą“, ,,dulkėtą“, ,,giedrą“), kuriais tarsi
sakoma, jog netgi per dulkes gėlė yra didi ir nepraranda savo žavesio. Taip atskleidžiama
viena iš lyrinio subjekto vertybių – grožis, kuris būdingas daugeliui Vaičiūnaitės kūrinių.
Taip pat saulėgrąžai priskiriama ,,žalio indėniško kraujo“ metafora, kuria norima pabrėžti
šios gėlės, tapusios eilėraščio leitmotyvu, ugningumą, spinduliuojantį karštį, gyvybę
(žalia spalva lietuvių mitologijoje – gyvybės simbolis).
Antrojoje kompozicinėje dalyje pabrėžiamas Vilniaus skurdumas, nykimas (,,virš
išmėtytų plytų“, ,,nuolaužų). Stebimasi paradoksu: saulėgrąža savo gyvenimui pasirinko
ne derlingus laukus, o miesto dulkes. Matomas supriešinimas: gėlė ir barokas (,,iš
Vilniaus baroko“). Gėlė – tai tyrumo, trapumo simbolis, o barokas (kultūrinis kontekstas)
– šiurkštumo, griežtumo. Galbūt tokia priešprieša siekiama sukrėsti adresatą. Iškyla
probleminis klausimas: kodėl tokia graži gėlė išaugo šiurkštumo kupinoje aplinkoje?
Matyt todėl, kad suteiktų malonumo, grožio pajautimo eilėraščio žmogui (,,mano
karališkas vasaros parkas“). Tačiau netrukus paminėtoje (400 ž.) ,,dūžtančio stiklo“
metaforoje galima įžvelgti griūvantį miestą – šiuo atveju Vilnių. Šis reiškinys pakeičia
lyrinio subjekto nuotaiką – iš pakylėtos, džiugios, ji tampa niūri, ilgesinga (,,aidas girdėti
iš užpernai“).
 Šiuo eilėraščiu Judita Vaičiūnaitė dar kartą įrodė, jog jos potyrių ir išgyvenimų
aplinka yra miestas. Impresija ir ekspresyvumu persmelktas kūrinys atskleidė ne tik
miesto grožį, jo didybę, bet ir perteikė nykstančio Vilniaus vaizdą, jo bejėgiškumą
pasipriešinti negailestingai laiko tėkmei. Taip pat autorė atskleidė ir pagrindinę idėją:
grožis yra suderinamas su šiukštumu, o gležna augalo gyvybė su senu dulkėtu miestu.
Šitaip eilėraštyje atvirai išsakomos vertybės (grožis, miestas) ir puikiai perteikta nuotaikų
kaita. (498 ž.)

Vertinimas:
I. Turinys:
1. Teksto temos, problemos, idėjos, vertybės: 2
2. Interpretacijos pagrįstumas: pasirinkti teksto elementai (erdvė, laikas, pasakotojo/
kalbančiojo / veikėjo situacija, veiksmas / vyksmas, meninė kalba, kompozicija) ir
kontekstas: 3
2+3=5x2=10
II. Teksto sandara ir vientisumas: 2x2=4
III. Bendrųjų stiliaus reikalavimų laikymasis:2x2=4
IV. Rašybos, skyrybos, gramatikos, žodyno taisyklių ir normų laikymasis: 16
Iš viso: 34 taškai