J. Vaičiūnaitės poezijoje vyraujantis kultūros pasaulis egzistuoja supamas gamtos.

Vilnius –
miestas, tarsi gimęs iš gamtos, iš ypatingos gamtinės aplinkos: upių santakos, kalvų, miškų, slėnių.
Todėl eilėraščiuose, gretindama miesto kultūrą ir gamtą, poetė gamtą, kaip ir H. Radauskas,
vaizduoja gyvybingą, veržlią, nesiekia miesto parodyti kaip gamtos priešybės – abu dalykai dera,
tarsi papildo vienas kitą. Žolė, prasikalusi pro miesto grindinį, kaštonas prie bažnyčios, kambarinė
gėlė – tokios jų sugyvenimo formos. Eilėraštyje „Saulėgrąža“ vaizduojamas jaunystės miestas.
Statybvietėje išaugusi gėlė personifikuojama, sakoma, kad ji turi indėniško kraujo,
simbolizuojančio laisvą dvasią, nevaržomumą. Saulėgrąža tarsi kilminga dama iškyla virš to meto
griuvėsių, „išmėtytų nuolaužų“ ir suteikia jam žavumo. Visuomet atsisukusi į saulę, sugerianti jos
spindulius, neužgožiama sukilusių dulkių debesų saulėgrąža tarsi tampa saule šiame mieste. Ji –
saulės simbolis žemėje, šviečianti, skleidžianti šilumą, kurią jaučia ir lyrinis „aš“. Eilėraščio lyrinis
subjektas žavisi šia karališka saulėgrąža, kuri tarsi sujungia senąjį miestą (minimi viduramžiai,
barokas) ir statomą modernųjį Vilnių. Eilėraštyje „Pavasario šviesa“ šalia iš žiemos gniaužtų
išsivaduojančio senamiesčio vaizduojami ir pavasario šviesos pažadinti gyvybę nešantys gamots
akcentai: „plukes, našlaites, šilangėles, žibuokles,/paberk iš skreito jų mažytes puokštes“. Eilėraščio
pradžioje kuriama niūri, pilka miesto erdvė: „Senamiestyje prieblandos lenge budžiu:/<...> basa jau
žengia žliuginu sniegu-„ tarsi atgyja, kuomet kultūros objektus papildo vitališka ir atsinaujinanti
gamta. Pražydę parkai, skverai, sodai, upių krantai virsta tarsi šventais ir praturtina miesto erdvę.
Taigi, galima teigti, kad J. Vaičiūnaitė atvėrė urbanizuotoje aplinkoje slypintį gamtos grožį.
Nesiekdama atskirti miesto kultūros nuo gamtos erdvės, poetė yra laikoma nei miesto, nei kamo
poete.