Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio „Saulėgrąža“ interpretacija (Nr.

1)

Judita Vaičiūnaitė, kaip ir Marcelijus Martinaitis, yra Lietuvos Atgimimo poetė,

kūrusi sovietmečiu. Užaugusi mieste, ji neaukštino kaip ir gamtos prado simbolių, kaip
kad darė 30-tųjų metų poetų karta, o siekė miesto bei gamtos sintezės, stengėsi įžvelgti
akimirkos gožį bet kokioje aplinkoje ar situacijoje. Taip pat ją begalo žavėjo ir istorinė
praeitis, jos veikėjų portretai, o neretai – tiesiog praėjusio laiko atmosfera.
Vienas būdingiausių Vaičiūnaitės kūrybinė raiškos būdų yra klasikinės formos
nebuvimas ir griežto rimo taisyklių nepaisymas. Bet nors iš pirmo žvilgsnio aiškaus rimo
čia nėra, eilėraštis pulsuoja savitu ir įtaigiu ritmu. Jo svarba ypač ryškiai parodoma
anafora, kelis kartus pakartota eilutė: ,,žalio indėniško kraujo gėlė“.
Po pastebėto, pajausto ritmo, labiausiai į akis krinta poetinių vaizdų svarba.
Vaizdais keliaujama tarsi filmuojant begalo jautria kamera, kiekvienas užfiksuotas
paveikslėlis yra nepaprastai ryškus ir tampriais ryšiais siejasi vis su kitu. Eilėraščio erdvė
kuriama Vaičiūnaitei būdingomis daiktavardinėmis formomis. Visas grožis atsiskleidžia
suvokus, kad kiekviena detalė, kiekvienas vaizdas eilėraštyje yra reikalingas. Geltona,
spindinti, nuauksinta saulėgrąža ir pilka, dulkina statybvietė čia dera ir puošia viena kitą
kontrasto principu. Taip išgaunamas spalvingas, ryškus ir gyvas viso eilėraščio vaizdas,
gyva jo sukurta erdvė. Pamažu kuriama ir atitinkama atmosfera.
Ryškiausias eilėraščio paveikslas, kaip ir gali tikėtis iš pavadinimo, priklauso
saulėgrąžai. Kaip kad ir pasako gėlės pavadinimas, ji ,,visados atsigręžus į saulę“, tai
saulės gėlė, kurios giedro geltono žiedo negali užtemdyti sukilę dulkių debesys. Tad
natūralu, kad saulėgrąža tampa ir vasaros simboliu, juk saulės ir vasaros simbolika yra
nepaprastai tampriai susietos.
Tačiau saulėgrąža atstovauja ir dar vieną simbolį. Tai – gamta. Ji nėra aukštinama
kaip aukščiausia vertybė ar didžiausias grožis. Begalo paprastai tiesiog parodoma, kad ji
yra visur esanti ir amžina, prasiskverbianti pro nesuaižomą betoną ar plytas, neneigianti
jų, o prisiderinanti. Taip frazė ,,žalio indėniško kraujo“ įgauna gilesnę reikšmę,
prisimenant ,,čiabuvio“ sinonimą žodžiui ,,indėnas“. Čiabuvis yra tai, kas čia buvo nuo
pat pradžių, nesvarbu kokio būtų miestas, ar kas buvo prieš jį.Saulėgrąžos ,,kraujo“
amžius siekia dieviškos kūrybos laikus, dėl to ji turi kuom didžiuotis ir gali išdidžiai kelti
savo kilmingąją galvą aukštyn, nesivaržydama nė senojo Vilniaus baroko kaimynystės.
Pirmapradžiam saulėgrąžos grožiui kontrastą sudaro miesto ir jo gyvenimo ciklo –
statybų ir griuvėsių poezija. Vasarą mieguistas ir dulkinas miesto grožis yra intensyvus,
tačiau retai kieno įžvelgiamas. Vaičiūnaitė jį mato puikiai ir net rodo kitiems. Lyrinis
subjektas eilėraštyje aiškiai atskleidžia šį poetės požiūrį, matyt įgytą vaikystę praleidus
mieste, vadindamas miestą savo karališku parku. Miesto ,,džiunglės“ gali būti lygiai
tokios pat įdomios kaip ir žaliausias užmiesčio parkas, (400 ž.) o būdamas apčiuopiamu
kultūriniu Lietuvos istorijos palikimu, įgauna ir sentimentalią vertę tam, kas yra jautrus
praeities pėdsakams.
Taip meistriškai siejant miesto ir saulėgrąžos atstovaujamos vasarinės gamtos
vaizdus, sukuriama ypatinga atmosfera. Vis užslenkantys dulkių debesys ir ryškūs saulės
blyksniai primena iliuziją. Šį įvaizdį sustiprina ir linijinio laiko, aiškios fabulos
nebuvimas. Viskas persipina tarpusavyje.
 Šitaip eilėraštyje vienas šalia kito gali egzistuoti iškarto trys laikai. Saulėgrąža
žydėjo užpernai, tačiau prisimenama ji yra dabartyje, o prisiminimai egzistuoja ir
atkastas, atidengtas viduramžių laikas. Kaip jau minėjau, Juditai yra svarbi praeitis, jos
palikimas, tad viduramžių miesto liekanos tarsi atskleidžia Vilniaus kilmingumą turtingos
istorinės praeities prasme. Aliuzijų į praeitį yra ir daugiau, pvz.: Vilniaus barokas
ar ,,Totorių“ gatvės pavadinimas.
Raktas, siejantis visus tuos laikus, yra begalo gražus. Tai vėjas – ir jo iš praeities
atnešami atbalsiai. Ir nesvarbu, kas tai būtų, ar saulėgrąžos šnarėjimas ar šimtametis
madrigalas, svarbiausia yra įsiklausymas ir noras išgirsti. Tam, kam svarbu, visuomet
pažvelgs giliau nei dulkinas paviršius ir įsiklausys skvarbiau, nei miesto triukšmas.
Man Vaičiūnaitės eilėraščiai, ypač šis atskleidžia meną gyventi čia ir dabar.
Pastebint ir iki galo išjaučiant kiekvieną akimirką. Nepamirštant, kad dabartis yra to kas
buvo palikimas. O žinant Lietuvos praeitį, suvokiu, kad tas palikimas yra didžiulis ir mes
visi turime kuom džiaugtis bei didžiuotis. (604 ž,)

Vertinimas:
I. Turinys:
1. Teksto temos, problemos, idėjos, vertybės: 3
2. Interpretacijos pagrįstumas: pasirinkti teksto elementai (erdvė, laikas, pasakotojo/
kalbančiojo / veikėjo situacija, veiksmas / vyksmas, meninė kalba, kompozicija) ir
kontekstas: 3
3+3=6x2=12
II. Teksto sandara ir vientisumas: 3x2=6
III. Bendrųjų stiliaus reikalavimų laikymasis:0
IV. Rašybos, skyrybos, gramatikos, žodyno taisyklių ir normų laikymasis:11
Iš viso: 29 taškai