ŠVIESOS KALBA JUDITOS VAIČIŪNAITĖS LYRIKOJE

 Vaičiūnaitės eilėraščiuose dominuojančią šviesą bei spalvą konstatuoja ne vienas literatūrologas

(Rita Tūtlytė, Vytautas Kubilius, Rimvydas Šilbajoris).

 Šviesa nėra tiesiog regimas objektas, ją galima priliesti, išgirsti ar išjausti.

 Šviesa gali virsti lašu, ledu ar kita materija, kurią galima paliesti, tai subjektui daro dar didesnį
poveikį, nes regėjimas susijungia su lytėjimu.

 Šviesa, naudojama su kitais elementais (spalva, garsu), priešinama ar jungiama su tamsa, virsta
daugiaprasme metafora, perteikiančia jausmus, laiko tekėjimo pojūtį, atskleidžiančia subjekto
atsiminimus.
 Eilėraščiuose matomas šviesos ir tamsos, dienos ir nakties supriešinimas bei ryšys. Gamtoje
J.Vaičiūnaitė rodo tamsos ir šviesos sąsajas, lyg vienas elementas negalėtų egzistuoti be kito, jie
priešingi, tačiau reikalingi vienas kitam.
 Spinduliavimu ar kitomis šviesos atmainomis perteikiama viltis bei kiti pozityvūs išgyvenimai

 Subjektas regi šviesą, kurią skleisti gali tiek gyvosios, tiek negyvosios materijos objektai: ledo
lytys, apšarmoję medžiai, gipso tinkas, geležinkelio bėgiai...

 Šviesa veikdama subjektą gali sukelti jam nežemiškus regėjimus, nušviesti kasdienybę ir paversti
ją estetiniu objektu.

 Eilėraščių tapymas, iliustravimas, spalvos, šviesos ir tamsos detalių perkėlimas ant popieriaus
leidžia giliau patirti, įsivaizduoti, išgyventi eilėraščio subjekto aplinką ir savijautą.

Ižo rožės

Eilėraštyje „Ižo rožės“, kuris galėtų būti priskirtas prie vizualinių eilėraščių, kalbama apie materijos
žavesį. Eilėraštyje, kaip ir piešinyje, dominuoja iš juodos spalvos (tamsos, nakties, upės) išsiskirianti balta
spalva (ižas). Rožės dažniausiai įsivaizduojamos raudonos, taigi piešinyje iš raudonos spalvos, kuri atstoja
rožę, pereinama į baltai ir mėlyną, kuri atstoja ledą. Atrodytų, lyg rožės žiedlapiai susipina su ledo ižo
reljefu. Geltona spalva- žibintų, žiburių atspindys. Ižas piešinyje besijungiantis lyg vainikas. Vainikas
tampa ir upės, ir lyrinio subjekto kasdienybės puošmena.

Pirmas griaustinis

Piešinys tai nakties ir miesto vaizdas griaustinio, žaibo metu. Balta simbolizuoja lietų ir žaibą. Aprašomas
prisiminimas iš gilios praeities, eilėraščio vyksmas prasideda „atminties patį dugną palietus“, tolimas
miestas fone perteikia erdvės pojūtį eilėraštyje ir tolimą praeities prisiminimą. Piešinyje ir eilėraštyje
matomas tamsos ir šviesos sąsają ir oponavimą. A.J.Greimas rašo apie juodos spalvos pilnumą, J.
Vaičiūnaitės eilėraščiuose nakties fonas irgi nėra tuščias. Taigi naktis piešinyje perteikta ne juoda spalva,
tačiau spalvų mišinių.

Koridoriaus tamsoj...

Eilėraštyje „Koridoriaus tamsoj...“ spalva ir šviesa sukelia vaikystės prisiminimų. Architektūros

elementas, „gipsinės gėlės“ koridoriaus tamsoje, leidžia patirti vaikystės viziją. Paveikslo fonas neryškus,
tamsus, iš jo tarsi su tamsa susilieja, taip pat iš jos išlenda gipsinės gėlės. Vizija, prisiminimas apie mažą
Arlekiną, kuriam „širdį sopa“, todėl paveiksle vaikas nupieštas su klouno kostiumu, liūdna veido mimika,
neryškus, tarsi iš šonų susilieja su fonu. Kaip eilėraštyje, taip ir paveiksle grįžtama į realybę, taigi sena
sofa kuri irgi nėra ryški ir prie Arlekino nyksta, simbolizuoja perėjimą iš vizijos į realybę.

Chaosas – tu…

Eilėraštyje „Chaosas – tu…“ minimas chaosas, tačiau tiksliai neparodoma, kas yra tas chaotiškasis
subjektas: eilėraštyje minimos savybės tinka ir žmogui, ir žemei, taigi chaosas apibūdina ne tik žemę,
tačiau ir joje gyvenančius žmones, kurie irgi prisideda ar net kuria chaosą. Piešinyje perteiktas žmogaus ir
žemės ryšys, kad žemė negali būti darni, jei joje gyvenantys žmonės chaotiški, ir žmonės negali gyventi
darniai bei ramiai, jei žemėja siaučia chaosas. Eilėraštyje ir piešinyje chaosas perteikiamas tamsos ir
spindesio opozicija. Mergaitė simbolizuoja žmones, tamsa – tai visas jos kūnas, tačiau plaukai šviesūs,
taigi šviesa su laiku leidžiasi ir apima visą kūną. Tai parodo brandą laikui bėgant. Fonas aplinkui irgi
chaotiškas, tačiau nėra tamsus, taigi parodo kad chaosas nėra visapusė blogybė bei jungia žemę su
žmogumi į visumą.

Adagio

Eilėraštis „Adagio” skirtas vaikystei ir Olgai Malėjinaitei, Lietuvos baleto artistei, atminti. Artistę
skaitytojas išvysta kaip „baltą portretą vaikystės teatro tamsioj fojė“. Taigi ir piešinyje vaizduojama
artistė tamsiam fone, balta spalva nutapyta suknelė ją ištraukia iš tamsos. Raudona spalva vaizduojama
to laiko teatro prabangi aplinka – „raudonas ložių aksomas“. Taip pat balta spalva simbolizuoja laiką ir
greitį; poetė laiką sieja su vaiduokliškos, mirties pažymėtos šviesos blyksniu – „Prabėgi žaltvykslės
šviesa“ – taip atskleidžiamas trumpas artistės sužibėjimas ir gyvenimas, kurio jau nebėra.

Eilėraščių tapymas, iliustravimas leidžia suvokti J.Vaičiūnaitės lyrikos vizualumą iš kitos pusės ir atveria
gilesnio, savito, asmeniško santykio su tekstu galimybę. J.Vaičiūnaitės eilėraščiai labai smulkūs ir
vizualūs, taigi mintyse iškyla aiškus vaizdinys. Net jausmus J.Vaičiūnaitė geba perteikti materialiais
elementais. Eilėraščiuose naudojamos spalvos, šviesos ir tamsos detalės leidžia giliau patirti, įsivaizduoti,
išgyventi eilėraščio subjekto aplinką ir savijautą.