Savickis

Jurgis Savickis (1890–1852) – lietuvių prozos novatorius, ekspresionistinės poetikos novelių autorius,
įvedęs į lietuvių literatūros tradiciją miesto problemiką, žaidybišką „rimtų“ temų traktavimą, ironišką
žvilgsnį į savo personažus ir grakštaus stiliaus eleganciją kaip esminius modernizmo elementus.

Savickio novatoriškumą lėmė gyvenimas įvairiuose pasaulio miestuose, kelių kalbų mokėjimas,
darbas diplomatinėje tarnyboje. Gimnaziją jis baigė Maskvoje, 1911–1912 m. mokėsi Sankt
Peterburge, 1913 m. įstojo į Krokuvos dailės gimnaziją. Prasidėjus karui, vėl atsidūrė Rusijoje, 1915
m. išvyko į Kopenhagą, ten rūpinosi karo belaisviais ir pabėgėliais lietuviais. Išmoko danų kalbą,
nuolat rašė apie Lietuvą, 1919 m. danų kalba išleido dvi knygas – lietuvių ir danų prozos rinkinį
Priešaušris ir savo apybraižų knygą Kelionė per Lietuvą, kuriai įvadą parašė Europoje žymus danų
kritikas Georgas Brandesas. 1919 m. Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė paskyrė Savickį valstybės
atstovu Danijoje. 1921–1923 m. jis reprezentavo Lietuvą Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje, o nuo
1924 m. – Suomijoje. 1927–1930 m. dirbo Lietuvoje, Užsienio reikalų ministerijoje, 1928–1930 m.
vadovavo Valstybės teatrui. 1930–1937 m. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu Švedijoje.
Entuziastingai populiarino lietuvių kultūrą, organizavo lietuvių parodas, menininkų gastroles, švedų
(1931 m.) ir prancūzų (1934 m.) kalbomis išleido solidų albumą Lietuvos menas, parengė ir švedų
kalba 1940 m. išleido antologiją Lietuvių novelė. Nuo 1938 m. Lietuvos atstovas Latvijoje, 1939–1940
m. nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Prasidėjus karui ir sovietų okupacijai pasiliko
Prancūzijoje, 1936 m. įsigytame sklype ir pasistatytoje viloje „Ariogala“ vertėsi žemdirbyste.
Negaudamas pensijos už diplomatinę tarnybą, vertėsi sunkiai. Nors Savickis buvo tris kartus vedęs
(žydę, danę, olandę), paskutinius metus nugyveno vienas, kovodamas su negalia ir kęsdamas
finansinį nepriteklių. Iki gyvenimo pabaigos liko Lietuvos pilietis, domėjosi lietuvių pabėgėlių likimu
Vakaruose, krimtosi dėl tautiečių politinių rietenų, susirašinėjo su Romoje gyvenančiu Stasiu
Lozoraičiu ir išeiviais Amerikoje.

Savickis svajojo tapti dailininku. Nors likimas susiklostė kitaip, jis visą gyvenimą domėjosi daile, ypač
modernistine, diplomatinio darbo laikotarpiu aktyviai propagavo lietuvių tapytojus ir tautodailę
užsienyje. Mėgo teatrą, operetę, kiną. Beletristo plunksną išbandė anksti – 1910 m. debiutavo
apsakymais Lietuvos žiniose. Yra išleidęs tris novelių rinkinius – Šventadienio sonetai (1922), Ties
aukštu sostu (1928), Raudoni batukai (1951) ir romaną Šventoji Lietuva (1952).

Savickio prozos novatoriškumas, kurį dabar įžvelgti yra sunkiau, savojo meto literatūros fone buvo
akivaizdus keletu aspektų. Atrodė keista, kad rašytojas neketina savo kūryba siekti kokio nors
„kilnaus“ tikslo: kelti patriotinius jausmus, kovoti už kultūrą, socialinę lygybę, krikščionišką dorovę,
lavinti skonį ir pan. Modernistinė Savickio kūryba atvirai demonstruoja sąlygiškumą, teatrališkumą,
iškelia estetinę funkciją, žaidybinį pradą ir pasiūlo taisykles, kurių neperpratęs, žaidime negalėsi
dalyvauti. Savickis atsisakė realistinio vaizdavimo, pažeidė nusistovėjusias konvencijas, norint skaityti
jo tekstus būtinos intelektinės pastangos.

Autorius pasiūlė ligtolinei lietuvių literatūrai neįprastai atokią, nuo veiksmo atsitraukusio, abejingo ir
atsainaus ne tiek pasakotojo, kiek stebėtojo poziciją. Įvykiai kūrinyje matomi iš saugios distancijos
(„iš aukšto sosto“), veikėjų mintys ir jausmai naratoriaus nejaudina, veikėjai – lyg operetės
personažai, jų pastangos atrodo komiškos, beprasmės, išgyvenimai, jausmai, aistros tarytum netikri,
juokingi, egzistencija tuščia. Nebūdingos ir veiksmo vietos: įvairūs Europos miestai, viešbučiai,
kurortai, turtuolių vilos, didmiesčių kabaretai, tarptautinio traukinio kupė. Gamtos peizažas dažnai
pateikiamas lyg butaforinė operetės dekoracija ar inscenizacija.

Naujam estetiniam įspūdžiui sukurti Savickis reformuoja įprastą sintaksę ir leksiką. Sakinys
suskaldomas į mažas atkarpas, naudojamos elipsės, staigūs peršokimai, lietuvių kalba sąmoningai
„užteršiama“ tarptautiniais terminais, naujadarais, neišverčiamu žargonu, laikraštinėmis frazėmis,
naikinama literatūrinė ir kuriama šnekamoji kalba. Kinematografišku vaizdų montažu siekiama
dinamikos efekto. Pasiūloma daug neįprastų palyginimų, intertekstinių nuorodų, kultūrinių asociacijų
– netikėtumo efektas sukuria stiliaus įtampą, intriguoja, atšviežina skaitymą: „Jos kūnas jaunas,
skaistus kaip tolimos muzikos aidas“.

Svarbiausias Savickio meniniame pasaulyje, žinoma, yra žmogus. Jo veikėjai – neįprasti arba
neįprastai traktuojami. Daugiausia tai įvairių socialinių sluoksnių miestelėnai: ponija, menininkų
bohema, kalėjimo viršininkas, banko direktorius, kino aktorius, prostitutė, balerina, studentas,
karininkas, nuotykių ieškotojas ir pan. Savickio kaimiečiai – vangūs, primityvūs, godūs, nesąžiningi.
Visų jų galvose daug vietos užima erotiškos mintys, įsivaizdavimai – taip rašytojas laužo dar vieną
lietuvių literatūros tabu. Autorius ypač mėgsta moters perspektyvą, novelėse „Koketė“, „Užburtos
jachtos“, „Kaukės“, „Kova“, „Miesto pavasaris“, „Ponia Janina Sudocholskienė“, „Motina“, „Ponia de
Savigny“, „Vasaros kaitros“ sukuria daug moteriškų tipažų. Tai lengvo gyvenimo ištroškusios „gerų
partijų“ medžiotojos, manipuliuojančios savo jaunyste ar moterišku žavesiu, besistengiančios
apskaičiuoti vyrų lūkesčius ir jais pasinaudoti. Apskritai novelių vyrai ir moterys neturi principų arba
juos sulaužo, personažus dažnai apėmusios kūniškos, nevaldomos aistros, hedonistiniai polinkiai,
nešvarūs ketinimai, nesveikos idėjos, paiki įsivaizdavimai, noras staiga pakeisti gyvenimą, pastangos
pranokti save, tik pasirinkti vaidmenys dažniausiai būna per sunkūs, apskaičiavimai klaidingi, todėl
Savickio novelių pasaulis groteskiškas ir tragikomiškas – tai intrigų, manipuliacijų ir dūžtančių iliuzijų
arena. Siužetuose dominuoja netikėtos, daug žadančios pažintys ir skaudūs išsiskyrimai, oro pilių
išsisklaidymas. Netikėti pabaigos kirčiai atitinka žanro reikalavimus – Savickis ištobulino lietuvių
novelę, priartino ją prie pasaulinių standartų.

Neįdėdamas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, daug „širdies“, atsisakęs visažinio pasakotojo pozicijos,
nesitapatindamas su vaizduojamais personažais, nuoseklų pasakojimą pakeitęs fragmentų
kaleidoskopu, Savickis vis dėlto, kaip ir kiekvienas talentingas menininkas, pasako daug tiesos apie
žmogų, nauju rakursu nušviečia jo būties laikinumą bei iliuziškumą, perteikia naujai kylančios miesto
civilizacijos dvasią, dezorientuojančias permainų nuotaikas, reliatyvumą, fiktyvumą, dvasines
traumas ir jų pavojus, užčiuopia naujos epochos pulsą, nuspėja vartotojų ir masinės kultūros erą.

Lietuvių literatūrai Savickis yra svarbus kaip brandus modernistas, intelektualiosios novelės
pradininkas, daug dėmesio skyręs diskurso konstrukcijai, išradingiems montažams, originalioms
scenovaizdžio dekoracijoms. Jis keitė lokalią problematiką universalia, į pasakojimą įtraukė platų
spektrą pasaulinės kultūros intertekstų, atsisakė įprastų vaizdavimo stereotipų, taip aktyvindamas
skaitytojo dėmesį, ryškindamas sakinio ar žodžio semantiką, detaliam psichologizmui bei
neoromantiškam lyrizmui priešpriešino ironišką mąstyseną, lakoniškus ir drastiškus sugretinimus,
atvirą erotiškumą, ignoravo nuoseklų tikrovės atspindėjimą, į detales ardė vientisą vaizdą bei rišlų
pasakojimą, griovė harmoningo ir tobulėjančio žmogaus, dvasingo kaimiečio mitą – Savickis
sąmoningai ėjo prieš lietuvių ligtolinės prozos tradiciją, ją laužydamas ir kartu smarkiai
praturtindamas.