Donelaičio "Metai", analizė

Maždaug dešimtmetį (1765-1775 m.) K.Donelaitis rašė savo pagrindinį kūrinį “Metai”, susidedantį iš
keturių giesmių, atitinkančių metų laikus. “Metams” įtakos turėjo ir Europos literatūros tradicija, vietinė
rytų Prūsijos literatūrinė aplinka. Gamtinė tematika, keturių metų laikų ciklo siužetas, švietėjiška
medžiaga bei didaktiniai-moraliniai pamokymai “Metus” sieja su literatūros tradicija.

Pradėjus skaityti poemą, pirmiausia į akis krinta tikroviškas gamtos ir su ja susijusios buities traktavimas.
Gamtinė tematika nepaprastai plati ir įvairi, rodanti, kad autorius rėmėsi savo patirtimi. K.Donelaitis
sukuria kiekvienam metų laikui būdingą, konkretų ir tikslų gamtinį foną. Antai “Pavasario linksmybės”
pradedamos ryškiu gamtos atbudimo paveikslu: “Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / Ir šaltos
žiemos triūsus pargriaudama juokės…”. “Vasaros darbuose” poetas neduoda gamtinės įžangos, tačiau ir
čia nestinga vasaros gamtos bruožų. Su nepaprastu įkvėpimu poetas piešia rudenį kaime. Vaizdinga ir
“Žiemos rūpesčių” gamtinė preliudija. Ypač svarbų vaidmenį atlieka saulė. Ji – gyvybės žemėje
palaikyloja, pavasarį pažadina ir atgaivina gamtą, vasarą vargina būrus, bet brandina javus, džiovina
pašalius. Poemoje saulė galinga gamtos širdis, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių ir žmonių
egzistencija.

Gamtos kaita kartu simbolizuoja žmogaus amžių, greitai praslenkančius gyvenimo tarpsnius. Gamtos ir
žmogaus paralelė atskleidžia poeto gilų susimąstymą dėl gyvenimo trapumo. Tačiau “Metuose” poetas
teigia gyvybę, augimą, atkaklumą. Poeto talento galia skatina žmogų įsiklausyti į gamtą, atsiduoti jos
ritmui. Gamta yra būrų darbo ir veiklos fonas, glaudžiai sulydoma su būrų gyvenimu. Ji vaizduojama
objektyviai. per ilgaamžę būrų patirtį. Poemoje vaizduojami būrai iš Vyžlaukio valsčiaus. Jų yra apie 40
vyrų ir 15 moterų. Būrai skirstomi į teigiamus (“viežlybus”) ir neigiamus (“nenaudėlius”), teigiamų grupei
priklauso Pričkus, Krizas, Lauras, Selmas; neigiamų – Dočys, Slunkius, Pelėda, Enskys, Plaučiūnas.
“Viežlybieji” būrai – švaros, tvarkingumo, drausmingumo pavyzdys, jų gyvenimu, jų lūpomis autorius
moko, kaip reikia dirbti, gyventi. “Nenaudėliai” yra girtuokliai ir triukšmadariai, jie tinginiai ir dėl to
nuskurdėliai. Moterys veikia kaip kolektyvas darbo, papročių aprašymuose. Ryškesnių jų paveikslų
autorius nerodo. Visi būrai vaizduojami sudėtingomis baudžiavinių darbų ir santykių sąlygomis. Būrų
gyvenimas parodomas tarsi katorga, jų vaikai nepatiria vaikystės nerūpestingumo. Alkani, nuskurdę
būrai per dienas triūsia dvaro laukuose, kenčia žiaurią prievartą ir smurtą. Matome, kaip per visus keturis
metų laikus būrai sunkiai dirba pono laukuose ar dvare. Būrų būtis pasibaisėtinai skurdi: skurdūs
trobesiai, prastas aprėdas ir valgis. Ypač nuskurdę “nenaudėliai” būrai. Nusigyvenę būrai mėgina
pateisinti save, savo tingėjimą (Slunkiaus monologas).

Daugiausia poemoje vaizduojamas ponų ir būrų tarpininkas šaltyšius Pričkus. Tai personažas, veikiąs
visose keturiose poemos dalyse. Pričkus – paklusnus dvaro tarnas, bet, bendraudamas su būrais, jis
nuoširdus, paprastas. Pričkus rūpinasi būrų buitimi, jų gyvenimu, pamoko naudingų dalykų. lš
“Viežlybųjų” veikėjų išsiskiria Krizas. Tai linksmas, optimistiškas būras, nagingas, darbštus žmogus.

Daugelis “Metų” būrų turi moralinių jėgų pakelti gyvenima sunkumus, vaizduojamas poemoje ir būrų
sąmonėjimas. Jie pradeda suvokti, kas kaltas dėl jų nelaimių, pradeda ieškoti išeities. Poemoje autorius
stengiasi įsiskverbti į žmogaus ir gamtos santykius, vaizdai alsuoja meile gamtai, žmagui, darbui.