JURGIS SAVICKIS „FLEITA“

TRUMPAI
 „Fleita“ priklauso rinkiniui „Šventadienio sonetai“ 1922
m.
PAGRINDINIAI VEIKĖJAI
 Fleitininkas Žiogas (vabzdys, susijęs su muzika, todėl
fleitininkui skirtas toks vardas). Žiogo vardas
pavartojamas kaip antikos pasakėčios apie žiogą ir
skruzdėlę priminimas, kur žiogas – fleitininkas, o
skruzdėlės – Viksvos.
 Viksvų šeimyna (Žiogo vardas pavartojamas kaip
antikos pasakėčios apie žiogą ir skruzdėlę priminimas,
kur žiogas – fleitininkas, o skruz-dėlės – Viksvos)
 Novelės pradžioje Žiogas susiduria su nelaime: „..jei jis
pūs toliau savo fleitą, toliau gyventi nebegalės“. Tačiau
muzika Žiogo gyvenime yra vienas svarbiausių dalykų.
Iškyla problema.
PROBLEMA
 Ar atsisakyti mėgstamiausio užsiėmimo, pragyvenimo
šaltinio, dalelės širdies, ar mirti?
 Ar žmogus kitam rūpi tik tol, kol naudingas asmeniškai?
 Novelėje sulyginamos dvie erdvės: miesto ir kaimo.
 Žiogas gyvena mieste, kur jis jaučiasi saugus ir
užtikrintas, tačiau ištikus nelaimei jis turi keltis į kaimą,
kuris jam svetimas.
 Pirmasis Žiogo susidūrimas su su kitu pasauliu (kaimu)
— susitikimas su ūkininku.
 „...Ūkininkas numojo savo vailokuota ranka...“, „Žiogas
gracingai nusilenkė, pasakė savo pavardę...“ — kuriamas
kontrastas tarp miestiečio ir kaimiečio. Tai
ekspresionizmo bruožas.
 Nors Žiogas bando prisitaikyti naujojoje aplinkoje,
naiviai ir net vaikiškai analizuodamas neįprastus, naujus
dalykus, ( „Fleitistas dairėsi aplinkui, lygino su savo
operetės žiemos dekoracijomis ir stebėjosi...čia lyg buvo
šalčiau.“) galima pastebėti didelį fleitininko atotrūkį nuo
kaimo erdvės, kuris ironizuojamas bei laikomas
absurdišku.
 Novelėje labai svarbus Viksvų šeimos elgesys su
giminaičiu. Pradžioje, kai Žiogas dar turėjo pinigų, juo
visi itin gerai rūpinosi.
 Viksvoms svarbiausi materialūs dalykai, jie veidmainiai.
 Pabaigoje rašoma apie paskutinę Žiogo gyvenimo naktį.
 Paminimas svirplio įvaizdis, kuris suartina fleitininką su
gamta.(„Ar ne pavasaris ateina?“)
 Pavasaris — mirties simbolis; išsivadavimas iš šio
pasaulio vargų.
 Į žiogo mirtį žvelgiama su ironija (giminaičiai nejautrūs).
 Tačiau fleitininkas miršta išdidžiai, neišsižadėjęs savo
įsitikinimų, tikėdamas amžinosiomis ir dvasinėmis
vertybėmis, su vieninteliu savo ginklu rankose — fleita.
TEMA
 Apie žmogaus gebėjimą pristaikyti prie kintančių sąlygų.
 Apsisprendimo svarba.

 Šeimos tarpusavio santykiai.

 Dviejų erdvių – miesto ir kaimo – sugretinimas.

 Žmogaus gyvenimo prasmė.

IDĖJOS/PAGRINDINĖ MINTIS
 Žmogus gyvenimo marionetė, gyvenimas žiaurus ir
negailestingas.
 Gyvenime nėra nieko pastovaus, todėl vertybės kinta.

 Negalima išsižadėti to, kas tau svarbu, kas yra tavo

esybės dalelė, pati asmenybė.
 Autorius siekė patraukti skaitytoją, jį patį priversti
analizuoti, ieškoti atsakymų. Nors pasakotojas ir išlaiko
atstumą tarp veikėjų ir skaitytojo, vis tiek sukuria savitą
kūrinio interpretaciją, asmeninę nuomonę.
 Žiogui teko sunki užduotis lyg pranašui skverbtis į naują,
nepažintą, priešišką pasaulį ir skleisti kultūros šviesą. Ir
nors jam tikslo nepavyko pasiekti, tačiau jis nenugalėtas,
nes tikėjo amžinosiomis vertybėmis.
 Fleita kaip ir Henriko Radausko eilėraštyje „Fleita“
įvardijama lyg lyrinio subjekto amžina palydovė, draugė.
 „Reikia išmokti gyventi dvasios, o ne materijos šalyje.“
Vydūnas
 „Nieko nėra pasauly, dėl ko būtų verta nusigręžti nuo to,
ką myli.“Albertas Kamiu
 „Menininkas tampa savimi nuolat eidamas nuo savęs
prie kitų ir nuo kitų prie savęs, jis visados yra
pusiaukelėje tarp grožio, be kurio negali apsieiti, ir
bendrijos, iš kurios negali ištrūkti. Štai kodėl tikri
menininkai nieko nesmerkia, užuot teisę, jie įsipareigoja
suprasti. “ Albertas Kamiu