„Geriau namie ubagauti, negu svetur ponauti“

Ar pritariate šiai liaudies išminčiai?

Dažnai žmonės išvykę į užsienį ar kitą miestą toli nuo namų, jų ilgisi. Jie palieka savo kraštą dėl
geresnių sąlygų mokytis, dėl šeimos narių, dėl noro gauti didesnį atlyginimą, dėl noro pažintį kitokį
pasaulį ir iš esmės visi emigruojantys žmonės mano, kad išvykus bus geriau, bet taip nebūna. Praėjus
kuriam laikui meilė savo kraštui lieka stipresnė už norą turėti geresnes gyvenimo sąlygas. Tad kyla
klausimas – ar liaudies išmintis „geriau namie ubagauti, negu svetur ponauti“ pasiteisina kiekvieno
žmogaus gyvenime?

Žmogus, kuris neturi pinigų, nėra laukiamas net svečiuose, todėl ubagauti namuose yra geriau,
nei kiekvieną dieną klausytis priekaištų del neturto. Kai žmonės nebeturi iš ko pragyventi, kiti suteikia
pagalbą jiems, siekdami sudaryti gerą įspūdį, tačiau vėliau pasirodo tikrasis jų veidas ir pradedama iš
vargšų reikalauti daugiau, nei jie turi. XX a. I pusės prozininkas, literatūros novatorius, ironijos meistras,
diplomatas Jurgis Savickis novelėje „Fleita“ vaizduoja tragišką fleitininko Žiogo lemtį. Jis dėl ligos negali
groti teatre, todėl atsiduria aklavietėje, nes neturi nei pinigų, nei namų, nei darbo. J. Savickio novelėse
vaizduojamas žiaurus ir negailestingas pasaulis. Žmogus jame veikia kaip marionetė, stumdoma likimo.
Rašytojas vadinamas moderniosios prozos kūrėju ir laikomas vienu iš lietuvių prozos atnaujintojų. Jis
atvirai žvelgė į žmogaus prigimties dalykus. Jo kūriniuose nedeklaruojamos jokios vertybės, nes gyvenime
nėra nieko amžino, viskas sąlygiška, vertybės virsta abejotinu dalyku. Žiogas suserga sunkia plaučių liga,
todėl nebegali groti fleita, jis praranda darbą, nebeturi galimybės užsidirbti pinigų, galima sakyti, kad jo
gyvenimas absoliučiai sužlunga. Žiogas glaudžiasi pas giminaičius, tačiau vėliau yra pasmerkiamas mirti,
kai iš jo pradedama reikalauti pinigų, kurių jis neturi. Giminaičiai supratę, kad iš jo jokios naudos, pradeda
su juo elgtis kaip su šiukšle. Tokia tragiška baigtis atskleidžia daug negerovių: žmonių susvetimėjimą,
abejingumą kito nelaimei, socialinį nesaugumą ir norą grįšti namo, net jei ir nėra iš ko pragyventi. Kūrinys
parodo, kad pasaulis yra suskirstytas į tam tikras socialinio stabilumo rūšis, kurios taip pat parodo, kad
turtingieji visada bus nusistatę prieš varguolius ar nelaimės ištiktus žmones, o vargšam nebūtinai
reikalingi pinigai, jei jie nėra aplinkoje, kurioje jie jaučiasi gerai. Mirštantis žiogas prilyginamas tarakonui,
tarsi būtų praradęs žmogiškąją vertę ikr tapęs parazituojančiam vabzdžiui. Taigi, žmogus jausis gerai, jei
jis bus namuose, net jei ir teks ubagauti.

Žmogaus namai gali būti ir gamta, o kai jis atskiriamas nuo to, jaučiasi, kad yra svetimoje
aplinkoje. Gamta priima žmogaus džiaugsmą ir liūdesį, skausmą ir ilgesį, todėl ji yra labai artima. Niekas
negali atskirti žmogaus nuo gamtos, net ir po ilgo laiko jis randa kelią atgal į savo namus. XIXa. pab. - XXa.
I p. filosofinės pasaulėjautos lyrikas V. Mykolaitis – Putinas parašė psichologinį intelektualinį romaną
„Altorių šešėly“ apie dvilypumą, vidines iliuzijas. Jis buvo išleistas 1933 metais ir sulaukė audringos
visuomenės reakcijos. Vieni teigė, jos poer atvirai pavaizduotas kunigų luomo gyvenimas, kiti – kad
kūrinys yra rašytojo autobiografija (Autorius paneigė šį teiginį, tačiau patvirtino, kad romanas turi šiek
tiek panašumų), dar kiti gyrė romaną ir juo žavėjosi. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Liudas Vasaris. Jis teigė,
kad gamta yra Dievas, gamtoje kažkas yra. Įstojęs į kunigų seminariją Vasaris buvo atskirtas nuo gamtos ir
savo mėgstamiausios vietos – Aušrakalnio. Nuo jo buvo matyti miškas iš pietų pusės, kuris tęsėsi į kairę
pusračiu apsupdamas reginį iš galo. Kalnas buvo aukščiausia vieta apylinkėje, toli nuo bet kokios trobos
ar bet kokio kelio ar tako. Romano protagonistas mėgdavo svajoti, stebėti gamtą, medžius, tačiau
būdamas klierikas, Liudas Vasaris atitolo nuo jos. Jis patyrė daug išgyvenimų ir sunkių pasirinkimų.
Klieriko akys vis labiau krypdavo į vakarų pusę, kur tęsėsi plati lyguma ir nei joks miškas, nei pakilimas
netrugdė matyti tolimiausių horizonto vietų. Tai gali reikšti vienišumą, ilgesį, Liudas jaučia ne atskiras
gamtos detales, o visą gamtą. Kad ir kur jis bebūtų, jam didžiausią laimę suteiks gamta, nes joje jis gali
jaustis laisvas ir niekam nepriklausomas. Vadinasi, jei žmogus atsikriamas nuo gamtos, jei visada ras kelią
namo, net jei ir kitas gyvenimas jam gali sukurti ateitį.

Apibendrinant galima teigti, kad žmogus visada bus artimas savo tėvynei, jo negali atsikri niekas,
net ir turtai. Namie būt yra gerai net jei ir neturi didelių turtų, jis jaučiasi laimingas. Būdamas kitur jis gali
tapti išnaudojamas, ten neturės jokių artumų draugų, jis taps tik likimo vergu, kuris elgiasi pagal kitų
pageidavimus, tam kad galėtų išlikti, o tokie dalykai nesuteikia daug laimės.