Justė Ivaškevičiūtė, IIIE

V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ I dalies

ištraukos teksto analizė ir interpretacija

V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ galima laikyti intelektualiniu psichologiniu

romanu. Jame Putinas siekė iškelti kunigystės ir poetinės kūrybos santykio problemą, kuri,
atrodo, įdomi nedideliam ratui skaitytojų, tačiau tapo artima platesniu kontekstu (gyvenimo kelio
pasirinkimas, valios ugdymas). Romano tema aktuali ir todėl, kad katalikų dvasininkija XXa.
pradžioje turėjo daug privilegijų, buvo įtakinga politiniame visuomenės gyvenime. Pats rašytojas
yra sakęs, kad „Lietuvos kunigas buvo ir ūkininkas, ir kooperatininkas, ir finansininkas, ir
politikas, ir diplomatas, ir ministeris, ir gydytojas, ir dievai žino dar kas.“ Intymus kunigijos
gyvenimas buvo labai įdomus visuomenei, tad romanas susilaukė didelio susidomėjimo, o jo
problematikos užuominos – pirmos dalies pradžioje.

Nagrinėjamoje ištraukoje užsimezga pirmas artimas kontaktas tarp Liudo Vasario ir ką tik
pobūvyje sutiktos Liucės. Atsiriboję nuo pobūvio svečių, pasijutę vieni, atsidūrę intymioje
aplinkoje, jaunuoliai merginos iniciatyva išeina pasivaikščioti į sodą. Čia aplinkai apibūdinti
labai svarbus gamtos vaidmuo. Vienoje pastraipoje vaizdingai aprašomas sodas, nakties grožis,
kuris išreiškiamas kontrastu keliuose retoriniuose klausimuose: pirmajame kalbama apie
optimistinę nuotaiką žadinančius dalykus (tai parodo epitetai: šviesus, minkštas), antrasis sakinys
- priešprieša pirmajam („Ar būtų tie sodrūs sodo medžių šešėliai, ar būtų ta rimtis ir liūdesys
<...>?“). Mėnesiena, jos apšviestas kelias, „smulkiausio švelnumo sidabro dulkelės“ primena
Romantizmo epochą ir V. Hugo ar Maironio šedevrus. Erdvė tinkama užsimegzti šiltiems
jausmams, atvira, tačiau saugi, artima abiem veikėjams. Vasaris naktį gali būti su savimi, svajoti,
pasinerti į refleksiją, o su Liuce jis svajojo pabendrauti nuo pat pažinties pradžios. Liucei naktis
– romantiškas metas, palankus laikas vilioti, flirtuoti.

Visus išgyvenimus šioje aplinkoje išsamiai ir detaliai atskleidžia visažinis pasakotojas,. Verta
paminėti, kad jis yra intelektualus, racionaliai mąstantis asmuo, ką parodo tai, jog nakties
aprašymą sukonkretina citata („aukštai dangus, šviesios žvaigždės, didelės ir mažos“) iš lietuvių
liaudies dainos „Šviesus dangus“. Be to, bando suartėti ir su skaitytoju, ne tik su herojumi,
retoriniame klausime vartodamas įvardį „jus“. Pasakotojas, remdamasis Liudo Vasario poelgiais,
linkęs juos analizuoti, kritikuoti, lyginti jį su kitais. Pavyzdžiui, kai Liucė prisiglaudžia taip arti,
kad „kitam būtų uždegę kraują ir aptemdę sąmonę“, pasakoma, jog būsimasis kunigas pasijuto
atvirkščiai. Tai rodo tiek paties Vasario išskirtinumą, netradiciškumą, tiek pasakotojo gebėjimą į
jį žvelgti iš vidaus ir tiksliai atskleisti jausmus. Toks dvigubas pasakojimas, požiūris
(subjektyvus Vasario ir objektyvus pasakotojo) duoda pasirinkimo laisvę skaitytojui. Taigi
pasakotojas atlieka svarbų vaidmenį tiek šioje ištraukoje, tiek visame „Altorių šešėlyje“
objektyviai vertindamas herojaus poelgius, jausmus, darydamas išvadas ir netgi užsimindamas
apie vidinio konflikto tarp jausmų ir pareigos užuominas.
 Šioje ištraukoje – vienos pirmųjų aliuzijų į Vasario vidinį konfliktą, kuris vystosi visame
romane ir yra svarbiausia jo problema bei tema. Liudas Vasaris ir Liucė, nugalėję fizinį atstumą,
kiek suartėja, susitinka jų žvilgsniai, susiglaudžia kūnai, tačiau „artumas, <...> susijaudinimas,
tas pabučiuoti galėjimas buvo nepakeliamas jo klierikiškam drovumui ir kuklumui“. Jausmai
moterims yra viena vidinio konflikto priežasčių visame kūrinyje. Ištrauka baigiama taip pat
dramatiškai, galima sakyti, kulminacija be atomazgos Vasario viduje, ir, nors nusivylusi Liucė
prašo jo būti kunigu, išėjusi paliko daug peno apmąstymams. Apskritai Vasaris yra žmogus,
linkęs į refleksiją, uždaras, nedrąsus (juk Liucė visoje ištraukoje imasi iniciatyvos pirma, nors
flirtuojant jos kreipinys „Pavasarėli“ yra oficialus, tačiau deminutyvo forma jį švelnina,
pamalonina Vasarį), kreipiasi į merginą laikydamasis atstumo, baidosi bet kokio artumo. Netgi
būdamas su ja, jis nenustoja svajoti, gyventi savo pasaulyje, mini Aušrakalnį, sau brangią vietą,
kuris ir romano autoriui yra vaikystės atributas bei gražus prisiminimas.

Gyvendamas svajonėse, uždarame pasaulyje, bandydamas atsispirti pagundai pabučiuoti

Liucę, svyruodamas tarp jausmo ir pašaukimo, Vasaris elgiasi hamletiškai. Matydamas prieš
save jį fiziškai ir dvasiškai traukiančią moterį, tačiau negalėdamas su ja suartėti dėl įžadų Dievui,
jaučiasi suvaržytas dvasioje, kas nepriimtina humanizmą išpažįstančiam žmogui. Taip pat galima
būsimąjį kunigą lyginti su moters interesų nepaisančiu V. Krėvės herojumi Skirgaila. Abu
veikėjai dėl pareigos (kunigystės ar valdžios) skaudina juos supančias damas; nors Vasaris
pajunta simpatiją, Liucės žvilgsnį, „kurio jis dar niekad nebuvo matęs“, turi jos atsisakyti.
Nedrąsumas, uždarumas, lėtumas – lietuvio bruožai, staigumas jam svetimas. „Vasaris –
tikriausias mūsų tipas“, - rašė J. Lindė-Dobilas, norėdamas pasakyti, jog Putinas lietuvio būdą
charakterizavo Vasariu. Juk buvo galima vytis Liucę, atskleisti abejones, tačiau nacionalinio
charakterio bruožai laikė Vasarį susikausčiusį.

Matyti, kad nagrinėta ištrauka išties reikšminga kūrinio fabulos raidoje. Joje Liudas Vasaris
artimiau susipažįsta su Liuce, kuri tampa jo dvasinio tobulėjimo simboliu, pajaučia susižavėjimą
moterimi, kuris, deja, dvasininkui yra kaip uždraustas vaisius. Fizinio artumo momentu
pasireiškia viena pirmųjų kolizijų būsimo kunigo viduje – priešprieša tarp jausmų ir pareigos.
Nors kritikai kaltino autorių neobjektyviu kunigų gyvenimo vaizdavimu „Altorių šešėlyje“, kurio
užuomazgas aptinkame būtent šioje ištraukoje, V. Mykolaičio-Putino romanas paliko didelį
indėlį lietuvių literatūroje. Rašytojas smerkė dogmas, trukdančias kurti gyvenimą, skatino
asmenybės vystymąsi, tad visuomenė po romano bumo tapo novatoriškesnė. Kūrinys savo žanrui
padėjo klestėti lietuvių literatūroje, skatino tobulėti prozą, atsikratyti kompleksų realistiniams
kūriniams.

704 ž.