Vilnius Maironio kūryboje: Maironis eilėraščiuose sukūrė iš aukštai apžvelgiamą Lietuvos

panoramą. Svarbiausias jos elementas – upės – visos Lietuvos upės susijusi su tautos ypatybėmis.
Romantikai mėgo sieti kraštovaizdį su tauta: jis lemia tautos charakterį ir kartu jį atspindį.
Eilėraštyje „Vilnius prieš audrą“ Maironis pristato miestą, kadaise švietusį „Lietuvai, mūsų
tėvynei“, o dabar „miega giliai“, bet „rytuose aušra jau teka“. Lyrinis subjektas pradžioje kalba apie
miestą kitam asmeniui. Jį supažindina su kažkada buvusiu galingu ir garsiu miestu. Poetas tarsi
pasako, kad Lietuvai ir Vilniui ne greit išauš rytas, tačiau išsako lietuvių viltį tapti
nepriklausomiems. Lyrinis subjektas eilėraščio pabaigoje tiesiog susieja gamtos ir istorinį laiką tuo
norėdamas pasakyti, kad žmonės neturėtų prarasti vilties, nes Lietuva išsivaduos iš priespaudos ir
vėl atgims kaip atgimsta diena po ilgos ir tamsios nakties.
Vilnius Jono Radvano kūryboje: Gana didelis dėmesys skiriamas Vilniui - "Globojamas tautų",
tik pasak Radvano, Vilnių Gediminas neįkūręs, o tik pavertęs sostine. Mikalojaus Radvilos Rudojo
skyde buvo iškalti didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila, karai su Rytų ir
Vakarų tautomis. Taip pat ant skydo buvo vaizduojamas ir Vilniaus įkūrimo mitas. Radvano
pasakojimas įdomus tuo, kad Gediminas nėra LDK sostinės įkūrėjas, bet jam valdant Vilnius tampa
žinomas, garsus ir galingas: „Vilnių – globėją tautų, ir kadaise stovėjusios lūšnos, / kėlusios juoką
kitiems, į didingą sostinę virsta: / miestams didžiausiems dabar ji prilygsta dėl galios lietuvių.“.
„Radviliados“ pasakojime apie skydą išryškėja istoriniai, kultūriniai ir tautiniai Lietuvos valstybės
pagrindai – romėniška kilmė, sostinė Vilnius, valdovų Gediminaičių dinastija.
Vilnius Jurgio Kunčino kūryboje: Vienas svarbiausių pasakotojui dalykų yra ryšys su Vilniumi,
savęs ieškojimas juntant Vilnių fiziškai ir mąstant apie jį. Vilnius – tai pirmiausia Užupis, kuriame
gyveno jo tėvai ir giminaičiai, o vėliau Tūla ir daugybė pažįstamų. Be Užupio, romano žemėlapyje
itin svarbūs Vilnelės tiltai, Bernardinų bažnyčia, Savičiaus gatvė su namu, kuriame gyveno
Čiurlionis ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Kalbėdamas apie Vilnių, pasakotojas užduoda svarbų
klausimą: kiek esame jo verti. Pripažįsta, kad jį nerviną rašymai apie meilę Vilniui ir priesaikos
grįžti į šį amžinąjį miestą, nes jis abejoja vadinamųjų Vilniaus patriotų meile ir nesavanaudiškumu.
Sykiu ir pats nežinąs, ar gali mylėti miestą, kuriame patyrė tiek paniekos, skurdo ir nesėkmių, tačiau
jaučiasi pažinęs jį tiek, kiek buvo lemta. Pasakotojas skaitantįjį panardina į absoliučiai jaudinantį
Vilniaus gyvenimą. Vilniaus peizažai labai įdomūs, iš jų matome, kad autoriui tai nepaprastai
brangus miestas, bet jame daug skausmo ir liūdesio.
Apibendrinant galima teigti, kad visi šie rašytojai Vilnių apibūdino labai panašiai,
bet tuo pačiu ir skirtingai. Maironis Vilnių eilėraštyje pristatė kadaise švietusi mūsų tėvynei
Lietuvai, tačiau dabar „giliai miegantį“. Jono Radvano kūryboje Vilniui teikiamas gana didelis
dėmesys, nes pasak jo, sostinė yra „Globojama tautų“. Jurgis Kunčinas romane aprašo labai įdomius
miesto peizažus tačiau mieste yra jaučiama daug skausmo ir liūdesio.