Tėvynės įvaizdis literatūroje yra viena svarbiausių temų literatūroje , o XX a.
lietuvių romantizmo poetas, Maironis yra vienas ryškiausių šią temą savo kūryboje gvildenusių rašytojų. Jo poezijai būdinga meilė Lietuvai, kurią jis vaizduoja kaip gyvą, kvėpuojančią būtybę, įkūnijančią šalies istoriją, tradicijas, kultūrą. Eilėraštyje „Tautiška giesmė“ Maironis apibūdina Lietuvos gamtos grožį, giria tautos dvasinį paveldą ir ryšį su kraštu. Jis pabrėžia Lietuvos žmonių vaidmenį formuojant šalies tapatybę, vaizduodamas juos kaip jos tradicijų ir kultūros saugotojus. Šio dramaturgo poezijoje atsispindi ir jo gilus emocinis prisirišimas prie Lietuvos, kurią jis apibūdina kaip „antrąją motiną“. Jo eilėraštis „Lietuva brangi“ – jaudinanti duoklė tautai, perteikianti ilgesį ir nostalgiją žemei, kurią jis taip mylėjo. Šiame eilėraštyje Maironis vaizduoja Lietuvą kaip branginamą žemę, už kurią verta kovoti, pabrėždamas tautinės vienybės ir solidarumo svarbą išsaugant šalies tapatybę.Savo darbais poetas skaitytojams suteikia galingą Tėvynės vaizdą, giliai įsišaknijusį tautos istorijoje, tradicijose, kultūroje. Jis ragina Lietuvos žmones didžiuotis savo kultūros paveldu ir stengtis išsaugoti savo tautinį identitetą. Maironio įsivaizduojamas tėvynės idealas“ yra ne tik fizinis grožis, bet ir emocinis bei dvasinis tautos ir jos žmonių ryšys. Jo poezija primena, kaip svarbu išsaugoti tautinį tapatumą ir puoselėti unikalius bruožus, dėl kurių kiekviena šalis yra ypatinga.