Viduramžių Lietuvos garbinimas ir kovos su kryžiuočiais

Maironio eilėse

Maironio kūryboje garbinama Viduramžių Lietuvos praeitis: tėvynę gynę

didvyriai, šalies kraštovaizdis. Poeto eilėraštyje „Miškas ūžia“ lyrinis subjektas ilgisi galingų
girių, garbingos praeities, jau mirusių didvyrių: „Girios tamsios, jūs galingos, / Kur išnykote,
plačiausios? / Dienos praeities garsingos, / Kur pradingote, brangiausios?“ Lietuvos girios,
šalies praeitis yra išaukštinama ne viename literatūros kūrinyje, ne išimtis ir Maironio kūryba.
Maironio kūryboje išreiškiama viltis, kad Lietuvai vėl pavyks atgauti savo
garbę. Eilėraštyje „Nedaugel mūsų“ yra minimos Lietuvą vėl užklupę negandos, priešų noras,
kad šalis pranyktų. Tačiau nepaisant to, lyrinis kūrinio subjektas skatina visus susiburti ir vėl
apginti tėvynės garbę, kaip tai padaryti pavyko bočiams: „Kapuose bočiai, kurie ją gynė,
Mes gi prislėgti nusiminimo. Tačiau tėvynė dar nepražuvus; Nušvis jos vėlei garbė
spindėjus“.
Maironio kūryboje svarbūs Lietuvą valdę kunigaikščiai. Poetas eilėraštyje
„Kur bėga Šešupė“ mini Lietuvos kunigaikštį Vytautą Didįjį, Žalgirio mūšį: „Čia Vytautas
didis garsiai viešpatavo, Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus“. Tiek istorinė asmenybė, tiek
minėtas mūšis priverčia atsigręžti į Viduramžius, kuomet LDK valdė kunigaikščiai, o vienas
iš jų ir buvo Vytautas Didysis. Jis ne tik siuntė standartinį to meto Vakarų monarchų laiškų
stilių atitinkančius, diplomatinius laiškus kitiems valdovams, kuriuose buvo išdėstytos jo
politinės idėjos, ginami asmeniniai ir Lietuvos valstybės interesai, bet rūpinosi ir savo
pusbrolio Jogailos valdomos Lenkijos Karalystės, visos krikščioniškos Europos likimu. Vis
dėl to viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Vytautas yra prisimenamas iki šiol – tai
kryžiuočių sutriuškinimas 1410 metais vykusiame Žalgirio mūšyje.