Simono Daukanto kūryba formuoja lietuvių tautos savigarbą, tautinę tapatybę, idealizuoja tėvynės

istoriją ir kraštovaizdį. Simonas Daukantas - ryškiausias ankstyvojo lietuvių romantizmo atstovas ,

sukūręs savo istoriniuose darbuose romantizuotą pagoniškos Lietuvos paveikslą ir nulėmęs
lietuviškojo romantizmo vertybinę orientaciją. Rašytojas davė pradžią miško, kaip tautos galybės,
metaforai. Gyvendamas Vilniuje nukeliavo prie Aušros vartuose esančio stebuklingo Mergelės
Marijos paveikslo ir davė įžadus visus savo darbus rašyti tik lietuvių kalba. Tai parodo daukanto
meilę ir patriotizmą savo tėvynei. Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba “Darbai
senųjų lietuvių ir žemaičių”, vėliau ir kitą veikalą “Būdas senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”. Šis
lietuvių tautos istorikas kalbėdamas apie mišką, jį sugretina su tautos istorija, idealizuota lietuvių
praeitimi, nors nevengia ir švietėjiškai racionalaus požiūrio į senovės girias.Daukanto romantizmui
būdinga išaukštinta Lietuvos praeitis, artumas gamtai. Jo romantizmas visai nesusijęs su
asmeniniais išgyvenimais, kūriniuose nėra lyrinio veikėjo.Lietuvius Daukantas vaizduoja laisvus ir
neįveikiamus. Lietuviai išaukštinami už jų tvirtą ir nepalaužiamą charakterį. Istorikas žadina tautos
sąmoningumą ir kviečia kovoti už jos ir visos šalies egzistenciją. Kuriamas milžiniškos,
neįžengiamos, hiperbolizuotos girios vaizdas. Pabrėžiamas senosios girios paslaptingumas,
mistiškumas, didingumas, gūdumas, turtinga ir gausi augmenija. Visa tai rodo, jog Daukanto
romantizmui būdinga savo krašto išaukštinimas. To meto žmonėms šis kūrinys žadino pakilius,
patriotiškus jausmus.

Adomas Mickevičius - pasaulinio masto rašytojas, vienas žymiausių romantizmo atstovų

visuotinėje literatūroje A.Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai
gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą. Jis
visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Poetui tėvynė Lietuva netgi brangesnė
už sveikatą. Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius
su kryžiuočiais, jų drąsą, atsidavimą tėvynei.Vaizduodamas praeitį, poetas kelia Lietuvos istorinės
lemties, dabarties ir išlikimo klausimus. Tokie kūriniai ugdė tautinę savimonę, stiprino patriotinius
jausmus. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje „Ponas Tadas”, kuri radosi iš tėvynės ilgesio, iš noro
kūryba grįžti į gimtąsias vietas, poetizuojama Lietuvos gamta, aukštinami lyriniai Lietuvos
kraštovaizdžio, senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdai. Mickevičius išsako ypatingą
žavėjimąsi, pagarbą medžiams, asmeninį ryšį su jais kaip likimo broliais. Mickevičiaus kūryboje
svarbus tėvynės kraštovaizdis. Poetas apibendrintai kuria gamtos vaizdus, kurie suvokiami kaip
konkretaus krašto vaizdai. Gyvendamas toli nuo Lietuvos, jos kraštovaizdį poetas mintyse regėjo
kaip prarastąjį rojų. Svarbiausi romantiniai kraštovaizdžio vaizdai, tai miškai ir vandenys.
Įspūdingai vaizduojama Lietuvos gamta ir ypač mškai, menantys kunigaikščių laikus. Miškas
poemoje iškyla kaip paslaptingas gyvybės centras, laisvos ir darnios būties simbolis. Kūriniai, ypač
istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą.

Jų kūriniai sužadina atmintyje patirtus įvykius, laisvės siekimą, ugdo patriotiškumą, skatina meilę
savo tautai ir kraštui. Taip pat poetai daug dėmesio skiria gamtos vaizdavimui, išaukštinimui.