Antanas Baranauskas (1835–1902) – XIX a.

vidurio lietuvių Romantizmo poetas, katalikų

dvasininkas, Seinų vyskupas, kalbininkas, matematikas, Biblijos vertėjas.( Jurkštas, Smalaūsis ir
Baronas)
Kilęs iš Anykščių, valstiečių šeimos Antanas Baranauskas ne iš karto atrado gyvenimo kelią,
atitinkantį jo anksti išryškėjusį talentą ir gabumus. Poeto vaikystė buvo sunki ir varginga: jis nuo
mažens piemenavo, dirbo sunkius ūkio darbus. 1845-1848m. lankė Anykščių parapinę mokyklą, kur
pasižymėjo gabumais, ypač matematikai. Sūnui toliau mokyti Baranauskai lėšų neturėjo, tad
būsimajam poetui teko 1848-1849m. tarnauti Gelvonų klebonijoje, o paskui vėl dirbti tėvų ūkyje.
Dėl silpnos sveikatos ir gabumų mokslui, A.Baranauskas buvo išsiųstas į valsčiaus raštininkų
mokyklą Rumšiškėse. Būtent būdamas šioje vietoje poetas parašė pirmuosius savo dvidešimt
eilėraščių.  Dirbdamas raštininku Sedoje, susipažino su tuo metu jau pagarsėjusia žemaičių poete
Karolina Praniauskaite, rašiusia lenkų kalba. Praniauskaitė pradedantį poetą supažindino su to meto
literatūros naujovėmis – Lietuvos ir Lenkijos Romantizmo literatūra. Baranauskui atsivėrė platesni
kultūriniai horizontai. Galiausiai, remiamas Praniauskų šeimos, 1856 m. Baranauskas įstojo į
Varnių kunigų seminariją.  Besimokydamas kunigystės poetas parašė visus pagrindinius savo
poezijos kūrinius, tame tarpe ir "Anykščių šilelį". Reikšmingiausi A. Baranausko kūriniai yra
keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ ir romantinė poema „Anykščių šilelis“, kurioje
apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas to laikotarpio
realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių
tautos engimą. Lietuvos kraštovaizdžio, ypač „miško mistikos“ vaizdavimu Baranauskas tęsė
Lietuvos Romantizmo literatūros tradiciją (Mickevičiaus Ponas Tadas, Daukanto Būdas),
„perdavė“ ją Maironiui. Taigi Anykščių šilelyje gamta ir kultūra yra vienas organizmas, saistomas
gyvybinės energijos. Jo kūrybos tikslas – protestuoti prieš nacionalinę priespaudą, įtikinti žmogų,
kad jis turi būti laisvas, mylėti gamtą, atsigręžti į senųjų dienų istoriją ir patirties semtis iš šios, kad
ir toliau būtų galima gyventi darnoje bei harmonijoje. Baranauskas savo kūryboje subtiliai pabrėžia
tokias vertybes, kaip ir jau paminėta gamta, dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys, bei tauta, kurios
dalimis yra kiekvienas skaitantis Antano Baranausko kūrinius.Viename pirmųjų lietuviškų
eilėraščių „Dainu dainelę“ kuris tapo populiaria XIX a. patriotine daina, perteikiamas lietuvių tautos
istorinės patirties vaizdas nuo priešistorės iki dabarties.  Studijuodamas seminarijoje Baranauskas
apsisprendė rašyti lietuvių kalba, čia išryškėjo patriotinės jo nuostatos.  Žemaičių vyskupija
Baranauską išsiuntė į Sankt Peterburgą, kur jis mokėsi teologijos toliau dvasinėje akademijoje. Tai
buvo tarsi nuopelnas už Baranausko gabumus dvasinėje srityje. Baigęs mokslus grįžo į lietuvą ir
buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos profesoriumi. Tuo metu susidomėjo lietuvių kalbos
mokslu: tyrinėjo ir aprašinėjo Lietuvos tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką. Sukūrė nemažai
lingvistinių terminų, kai kurie vartojami iki šiol (būdvardis, balsis, dvibalsis, skaitvardis, sakinys,
tarmė...). Ėmėsi kurti lietuvių bendrinę rašomąją kalbą, padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai.
Tapęs Žemaičių pavyskupiu, o vėliau Seinų vyskupu A.Baranauskas atsidėjo matematikai.
Tyrė pirminių skaičių savybes, laipsniavimą, dėsningumą. Pasiūlė naudoti nemažai ir šiuo metu
vartojamų lietuviškų matematikos, daugiausia geometrijos terminų
(trikampis, daugiakampis, lankas, erdvė, status kampas, smailus kampas). Tvirtai gynė katalikų
tikinčiųjų teises, priešinosi Rusijos imperijos valdžios kontrolei religiniame, bažnytiniame
gyvenime. 1901 m. ėmė versti Bibliją iš lotynų ir lenkų kalbų. Kiek daugiau nei po metų, 1902-ųjų
rudenį, darbą nutraukė vyskupo mirtis.  Palaidotas Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilikos koplyčios
kriptoje.