Gruodžio 9 d.

vakarą, Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų centre įteikta dvyliktoji Antano

Baranausko literatūrinė premija. 2023 m. premijos laureatu tapo humanitarinių mokslų daktaras,
kalbininkas, prof. Skirmantas Valentas už knygą „Baranauskas, Antanas. Anykščių šilelis =
Anykszczũ sziłĕlys“.
Vakarą atidarė Anykščių kvartetas, padovanojęs klausytojams tris nuostabaus skambesio kūrinius.
Premijos įteikimą vedė trys vedantieji: A. Baranausko pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos
mokytoja, A. Baranausko literatūrinės premijos vertinimo komisijos pirmininkė Dangira Nefienė,
kuri supažindino renginio dalyvius su premijos istorija, pristatė visus 12 laureatų. Kartu renginį
vedė Lietuvių tautosakos ir literatūros instituto direktorė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė ir
Skirmanto Valento knygos sudarytojas, instituto leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis.
Gytis Vaškelis negailėjo gerų žodžių Skirmantui Valentui ir jo knygai: „Laureatas garbingas, visą
gyvenimą A. Baranauskui dirbęs. Rankose turiu knygutę, kurioje tilpo du „Anykščių šileliai” – ir
tarminis, ir darbinis. Abu Untano Baranausko palikti. Ir dar – du diskai“. A. Martišiūtė-Linartienė
papildė G. Vaškelį teigdama, kad A. Baranausko premija išties aktuali ir vertinga.
Po gražių kalbų apie S. Valentą ir A. Baranausko literatūrinės premijos svarbą, Anykščių rajono
savivaldybės mero Kęstučio Tubio patarėjas Laimas Fergizas bei Kultūros, turizmo ir
komunikacijos skyriaus vedėja Kristina Jakubauskaitė-Veršelienė įteikė laureatui pažymėjimą, gėlių
puokštę bei S. Valentui labai patikusį Kulakausko nupieštą jauno A. Baranausko portreto kopiją.
Pasveikinti laureatą atskubėjo ir LR Seimo nario Tomo Tomilino įpareigota patarėja Regina
Patalauskienė, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius
Antanas Verbickas bei 2011 m. šios premijos laureatas Rimantas Vanagas.

Tardamas padėkos žodį, premijos laureatas prof. S. Valentas dalinosi ne viena asmenine istorija:
„Prieš kelias dienas pagalvojau: koks kelias mane atvedė pas Baranauską? Vaikystėje turėjau du
kaimynus: vienas buvo Lionginas Šepka, o kitas Lionginas Baranauskas – nepaprasto iškalbingumo
žmogus. Tuo mažu rugių takeliu pas jį atbėgdavau, jis buvo nuostabus pasakotojas. Jei kalbėčiau
apie ryšius su Anykščiais, tai jie yra absoliučiai per A. Baranauską ir jo aplinką“. Renginio dalyviai
išgirdo istorijų apie S. Valento anūkus Jokūbą bei Eleną, kurie nors ir negyvena Lietuvoje, tačiau
Anykščių šilelį“ moka deklamuoti originalo tarme bei labai mėgsta tai kartu su seneliu būdami
daryti, apie atrastą užkoduotą Karolinos Praniauskaitės vardą (nuo 1885 m. ji bičiuliavosi su A.
Baranausku) ir iškilusį klausimą „ar moralu atskleisti paslaptį, kurios gal ir pats autorius nenujautė.
Todėl šią vasarą nuvažiavau į Seinus ir Švč. Mergelės Marijos bazilikoje prie Vyskupo kapo
atsiprašiau už įžūlumą“ -, teigė laureatas. Bei, kad atšventęs 70-metį daugiau A. Baranausko
nebeskaitys, išskyrus 3 atvejus: kuomet iš naujo išleidžiama knyga apie A. Baranauską ir pristatoma
tokiose mugėse kaip Litexpo knygų mugė, Anykščiuose – kuriuose skaitys visur ir visada, kur tik
bus prašomas, bei savo gimtajame kaime.

Antroje renginio dalyje laureatas renginio dalyvius nustebino tarmišku „Anykščių šilelio“ skaitymu,
paaiškindamas, kodėl žodį „aš“ taria kaip „oš“: „ką mes turim? Mes turim raides. Mes nežinom, kas
už raidžių slypi, nežinom, kodėl Baranauskas rašo „aš“, o ne „oš“. Niekur tokio tokio pavyzdžio
nėra. Yra dėsnis, „a“ ir „o“ nepavirsta vienskiemeniuose žodžiuose. Ar aš turiu teisę atstatyti „a“?
Ne. Jeigu poetas taip nutarė, tai taip ir turi būt“.
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko muziejus į renginį atvežė Skirmanto Valento knygų „Net
jeigu ir Angelas... Klemensas Kairys: poezijos ir remties tekstai“, tad kiekvienas dalyvis galėjo
namo parsinešti knygą su autoriaus parašu.