Lietuvių muzikos istorija. 1 knyga. Tautinio atgimimo metai 1883-1918. 234-261p.

Mėgėjų kūryba. Rašytojų muzikinė veikla.

Dainiškoji lietuvių poezijos tradicija 19 a. antroje pusėje prikėlė ir originalią muzikinę mintį. Poetai savo posmams ne
tik taikė populiarių to meto dainų melodijas, improvizavo, bet ir patys kūrė muziką. Ji buvo mėgėjiška, turinti
provincialumo, primityvumo žymių, tačiau tuose kūrinėliuose pulsavo lietuviška dvasia, aidu atsiliepė folkloriniai
motyvai.

Antanas Baranauskas (1835-1902)

Vyskupas, poetas, tautosakininkas, muzikas mėgėjas.

Gimė Anykščiuose, didelėje valstiečių šeimoje.

1845-1848 m. Mokėsi Anykščių rusiškoje pradžios mokykloje, vėliau dirbo patarnautoju Gelvotų klebonijoje, čia
pradėjo eiliuoti ir muzikuoti.

1851-1853 m. Rumšiškių raštininkų mokykla;

1856-1858 m. Varnių dvasinė seminarija, vėliau Peterburgo dvasinė seminarija;

1863 m. Lietuvoje prasidėjus sukilimui poetas parašė vieną ryškiausių dainų „Ko gi skaudžia man širdelę“.

Lietuvių muzikinei kultūrai svarbi Baranausko, dainų rinkėjo bei vertintojo, veikla. Jam rūpėjo išsaugoti tautosaką
ateities kartoms, todėl jis ne tik pats rinko ją, bet ir dalyvavo 1879 m. Tilžėje įsikūrusios Lietuvių literatūros draugijos
veikloje.

Antrąją savo gyvenimo pusę Baranauskas praleido užsisklendęs nutolęs nuo platesnės visuomenės veiklos, tuomet jis
daug laiko skyrė giesmių kūrybai bei jų tekstų vertimams iš lotynų ir lenkų kalbų.

Kūryba: Giesmės ir dainos.

Nors ir neišėjęs specialaus muzikos mokslo, jis siekė išsaugoti vieną būdingiausių lietuvių liaudies dainų savybių – jų
metro kintamumą.

Baranauskas, atrodo pirmasis užrašė lietuvių daugiabalsės muzikos pavyzdžių – sutartinių.

Baranauskas yra sukūręs apie 70 giesmių. Žinoma, jog poetas melodijai teikė daug reikšmės.

Atskirai dera paminėti 1902 m. Varšuvoje išleistą kolektyvinės kūrybos rinkinį „Dvasiškos giesmės“, kurių melodijas
sukūrė Baranauskas.

Jis be abejo turėjo muzikos gabumų ir melodijos dovaną. Melodijos parašytos dažniausiai dviejų taktų melodinio ir
ritminio motyvo sekvencijomis. Pasirinktas motyvas kartojamas per visą melodiją, tik kitose pozicijose, dėl to
melodiškai ir ritmiškai melodijos yra nuobodžios ir tai daug kenkia jų turiniui (nepakako muzikinio išsilavinimo),
autorius matyt buvo prisiklausęs daug lenkų muzikos.

Baranausko giesmėms artimos ir giesmių, ir dainų, melodijos: jos graudulingos, santūrios ir sykiu – lakios, pakylėtos.

Dvasingi, religinėms giesmėms artimi Baranausko eilėraščiai su melodijomis virtę liaudies dainomis:

„Dainu dainelę“ („Giedu dainelę“), taip pat ir giesmės iš poemos „Kelionė Petarburkan“, ypač „Sudiev, Lietuva“ ir
„Nu, Lietuva, nu Danguva“.

Antanas Vienažindys (1841-1892)

Kunigas, poetas, „savaime dainuojanti siela“.

Iš motinos paveldėjo gerą balsą, meilę liaudies dainai.

Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, nuo 1861 m. Varnių kunigų seminarija. Seminarijoje pradėjo rašyti eilėraščius, jiems
pritaikęs dainingą melodiją – dainas.
1875m. tapo Laižuvos parapijos klebonu. Tapo bažnytinio choro organizatoriumi, draudžiamos literatūros ir savo
dainų platintojas, švietėjas.

Vienažindys – spalvinga, aktyvi, kūrybiška ir prieštaringa asmenybė. Bendravusieji mena jį buvusį sąmojingą, maloniai
jausmingą, bet sykiu turėjus pašaipų, ūmų būdą, mokėjus smarkiai supykti ir greit atsileisti.

Kūryba: dainos.

Amžininkai mena eiles jį kūrus beniūniuojant, deja, ne visos buvo užrašytos (manoma, kad galėjo būti daugiau). Jo
eilėraščiai pasirodė tik po poeto mirties. Publikuoti 34-38 eilėraščiai-dainos.

Jo dainos plito iš lūpų į lūpas ir buvo dainuojamos visoje Lietuvoje. Jo eilės savo nuotaika, ramumu ir paprastumu
artimos folklorui. Stiliaus požiūriu jos „atitinka visus lyrinio kūrinio požymius [...] nedidelės apimties, neturi fabulos,
aiškiai ir tiesiogiai reiškiami jausmai, kalba ritmiška, sujaudintas kalbėjimo stilius.“

Jo dainos labai melodingos, su ryškiais muzikiniais-ritminiais elementais.

Vincas Kudirka (1858-1899)

Lietuvos himno melodijos ir žodžių autorius, lietuvių instrumentinės muzikos žanro pagrindėjas, rašytojas, poetas,
publicistas, gydytojas ir gabus muzikas mėgėjas.

Gimė pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš mokytojos paveldėjo „9 talentus“, tarp kurių ypatingą vietą užėmė muzika.

Paežerių pradinėje mokykloje griežė namų darbo smuikeliu, o Marijampolės gimnazijos mokinių orkestre bei chore
įgijo muzikos rašto pradmenis.

1877-1879 m. Seinių kunigų seminarija. Ten kurį laiką vadovavo seminarijos giedotojams, laisvalaikiu griežė smuiku ir
kūrė nedideles pjeses.

1881-1889m. Varšuvos universitetas (su pertraukomis); Griežia kameriniuose ansambliuose, rūpinasi lietuvių liaudies
dainų harmonizavimu.

„Varpo“ atsiradimo metais muzikinės Kudirkos intencijos praturtėjo naujais aspektais, jau pirmajame žurnalo
numeryje ragina kiekvieną bent kiek nusimanantį apie muziką užrašinėti lietuviškas melodijas ir gelbėti jas nuo
pražuvimo.

Kūryba: 1. Dainų balsuotės, himnas.

1899 m. išleidžia du subalsuotų lietuvių liaudies dainų sąsiuvynius pavadinimu „Kanklės“ (41 daina keturbalsiam vyrų
chorui). Tai pirmasis lygių balsų dainų keturbalsiam chorui (ir solo) rinkinys Lietuvoje.

Kudirkos muziknės veiklos gulbės giesmė – „Tautiška giesmė“, 1898 m. išspausdinta „Varpo“ šeštajame numeryje.
Daug balsuočių variantų.

2. Instrumentinė kūryba

Kudirka griežė ne tik smuiku, bet ir violončele, skambino fortepijonu. Literatūroje minima, kad Kudirka parašė 14
kūrinių fortepijonui, jam priskiriamos ir dvi pjesės „Valsas“ ir „Šiltas vakarėlis“ (minimi kūriniai namų muzikavimo
praktikai, šokiai fortepijonui).

Mus pasiekę Kudirkos instrumentiniai kūriniai – saloninio pobūdžio, pritaikyti buitinio muzikavimmo reikmėms ir
atitinka ano meto dvasią. Naudojamos standartinės išraiškos priemonės, tačiau savaip pabrėžti liaudies dainų-šokių
motyvai, kadencijos.

Juozapas Ambraziejus (1855-1915)

Kunigas, pirmojo lietuvių choro Vilniuje steigėjas, mokslo, ūkio ir kultūros veikėjas.

Pradžios mokykla Marijampolėje, vėliau Seinių kunigų seminarija. Dirbo Lomžos ir Varšuvos vyskupijose. Nuo 1896
m. apsigyveno Vilniuje, žadino lietuvius (nieko nepaisydamas) „prie tautiško susipratimo“: statė spektaklius, viešus ir
slaptus, mokė tautiškų dainų ir žaislų, dalijo tuomet uždraustas lietuviškas knygas.
Prisidengdamas bitininkystės kursų veikla 1896 m. subūrė mišrų chorą, kuris buvo kviečiamas giedoti į įvairias
bažnyčias lietuviškų pamaldu metu.

Kūryba: žinoma, kad chorą mokė dainuoti pritardamas paties pasidirbtu smuiku. Repertuarą sudarė jo paties pagal
savo eiles sukurtos giesmės bei dainos.

Lietuvos kultūrai Ambraziejus nusipelnės ir tuo, kad pirmasis Vilniaus krašte kėlė „Skrajojančios lietuviškos trūpos
[trupės]“ idėją. Ragino suburti artistų mėgėjų grupę, kuri „skrajotų po visą Lietuvą, aplankydama kiekvieną jos
užkampį ir rengtų lietuviškus vakarus...“

Vydūnas (1868-1953)

Filosofas, rašytojas, choro dirigentas. Tikras vardas Vilhelmas Storosta.

Gimė gausioje ir muzikalioje šeimoje, Jonaičiuose.

Jau vaikystėje išmoko groti fortepijonu, fleita, smuiku, arfa, taip pat sugebėjo vadovauti daugiabalsiui namų chorui.

Mokėsi Pilkalnio mokykloje, vėliau Ragainės mokytojų seminarija. 1888-1892 m. mokytojavo Kintuose, vėliau iki 1912
m. dirbo Tilžės berniukų gimnazijoje (dainavo vokiečių chore). Vasaros atostogų metu tobulinosi Greisvaldo, Halės,
Leipcigo universitetuose, kurį laiką dėstė lietuvių kalbą Berlyno universitete.

Vydūnas buvo vienas iš sumanytojų bei dirigentų pirmosios Klaipėdos krašto dainų šventės, įvykusios 1927 m.

Darbas su chorais, veikla Tilžės giedotojų draugijoje paskatino jį sudaryti ir išleisti tris liaudies bei originalių dainų ir
giesmių rinkinius: „Lietuvos aidos“, „Lietuvos varpeliai“, „Giesmės“.

Vydūnas rūpinosi ir nacionalinės operos sukūrimu: apie 1900 m. jis su broliu Albertu Storosta ėmėsi rašyti operą-
pasaką apie mergelę Gilandą. Sumanymas nebuvo įgyvendintas dėl ankstyvos brolio mirties. Išliko parašyta tik viena
scena su muzika.

Vydūnas buvo didelės erudicijos, aukštų etinių idealų, savitos estetikos bei mąstysenos žmogus, asketas, didaktas,
atsidavęs visuomenės ir individo tobulinimui.

Kūryba: dainos.

Rinkiniai: „Lietuvos aidos“ (54 lietuvių liaudies dainos ir viena originali daina), „Lietuvos varpeliai“ (3 dainos ir
giesmės lygių balsų ir mišriems chorams), „Giesmės“ (31 kūrinėlis mišriam keturbalsiam chorui).

Originaliais Vydūno muzikos kūrybos pavyzdžiais laikomos rinkiniuose „Lietuvos varpeliai“ ir „Giesmės“ spausdintos
dainos ir giesmės „Lietuvos dainelė“, „Lietuvių giesmė“, „Tai guli kūnas“ ir atvirlaiškio forma 1923 m. išleista daina
„prašvito aušra“.

Vincas Palukaitis (1855-1932)

Mokytojas, tautinio atgimimo ir kultūros veikėjas.

Baigė Veiverių mokytojų seminariją, nuo 18877 m. mokytojavo Kapčiamiestyje ir Vilkaviškyje, mokė vaikus lietuvių
kalbos, todėl 1899 m. buvo caro valdžios suimtas ir kalinamas. Vėliau pabūgęs persekiojimų persikėlė gyventi į
Varšuvą ir toliau aktyviai dirbo lietuvybės baruose (vėliau grįžo į Vilnių, gyveno Smolenske ir galiausiai mirė Kaune).

Kūryba: jis buvo muzikas savamokslis, tačiau smuikas, kuriuo jis griežė, ir liaudies dainos, kurių daugelį mokėjo, gerai
veikė ne tik mokinius mokykloje, bet ir jų tėvus, apskritai liaudį. Muzikos istorijai nusipelnė sudarydamas ir 1909 m.
išleisdamas (savo lėšomis) 23 Čiurlionio subalsuotų lietuvių liaudies dainų rinkinį pradžios mokykloms „Vieversėlis“.
Be to, sukūrė „Dainą 1905 metų“ pagal savo paties eilėraštį. Šaltiniuose minimas jo kūrinių rinkinėlis „Kilkim“.

Matas Grigonis (1889-1971)

Raštojas, pedagogas, vertėjas.

Mokėsi Mintaujos gimnazijoje ir Vilniaus kunigų seminarijoje. Tačiau į kunigus nebuvo įšventintas ir atsidėjo
pedagoginiam darbui. Nuo 1908 m. jis mokytojavo Neršionių, Panevėžio pradžios mokyklose. IPK metu Varoneže,
Jaroslavlyje, vėliau Anykščių vidurinių mokyklų direktorius. Nuo 1908 m. aktyviai bendradarbiavo periodinėje
spaudoje, su mokiniais nuolat rinko lietuvių liaudies dainas, pasakas, smulkiąją tautosaką.

Kūryba: muzikinei kultūrai Grigonis nusipelnė žaidimų rinkiniais, kuriais norėjo mokyti jaunuomenę linksmai ir
padoriai leisti laiką.

Rinkinio „200 žaidimų kambaryje ir tyrame ore“ muzika – beveik išimtinai gyvo tempo populiarių liaudies dainų ir
šokių vienbalsės melodijos. Rinkinyje „20 žaidimų kambaryje ir tyrame ore“ yra ir jo kūrybos vienbalsių dainelių. Tai
daugiausia trigarsiais paremtos, kvadratinės struktūros, lengvai įsimenamos melodijos „Gegutė“, „Aidas“, „Lapė“ ir
kt.