M. K.

ČIURLIONIO MUZIKINIS STILIUS

M. K. Čiurlionio kūryba apima dviejų stilistinų epochų bruožus:

1. Romatizmo
 Programiškumas
 Žanrų pasirinkimas
 Polinkis kurti nacionalinį meną
2. XX a.
 Dėmėsys polifonijai, lineariškumui
 Susidomėjimas dirbtinėmis dermėmis
 Polinkis į konstruktyvumą

Sukūrė apie 300 muzikinių kompozicijų. Kūrybos laikotarpiai:

 Patiko J. S. Bach’as, L. van Beethoveen’o 1. 1896-1903 m. – studijos ir savarankiško

simfonijos, P. Čaikovskio VI-oji simfonija,
F. Chopin’as, R. Wagner’is, R. Strauss’as.
 Svarbiausias muzikos komponentas –
melodija.
 Muzikoje vyrauja lyrika, filosofinis pradas,
nacionalinis chrakteris. Daug smulkių
kūrinių, mėgo 3 d. reprizinę formą.
Temos trumpos, paprastos ir įsimintinos.
 Harmonijoje gausu alteruotų septakordų,
chromatizmų, įvairių moduliacijų,
natūralaus is harmoninio minoro
gretinimo.
M. K. Čiurlionio kūrybos bruožai, susiformavę po
1904m. – polifoniškumas, variaciškumas,
ostinatiškumas.
kelio pradžia. Kūriniai fortepijonui, simf.
Poema “Miške”, kantata De profundis,
Styginių kvartetas.
2. 1904 – 1907m. – naujų, originalių idėjų
sklaida. Simf. Poema “Jūra”.
Fortepijoniniai ciklai, liaudies dainų
harmonizavimas chorams.
3. 1908 – 1909 m. – brandos, kūrybinių
pasiekimų ištobulinimas, romantizmo ir
klasicizmo samplaika. Preliudai ir fugetės,
Fuga b- moll, chorai.
Melodika, ritmika, dermė ir harmonija. Forma

 Melodika suprantama kaip autonomiška, turiningiausia jo muzikinės kalbos dalis. Intervalai,

diapazonas, ritmai ir stuktūros leidžia suprasti, kad kompozitorius mąstė instrumentiškai.
 Ankstyvojoje kūryboje pasitaiko kantileninio tipo melodijų, taip pat ir kitų žanro (šokio, lopšinės,
maršo) elementų.
 Nuo 1903-1904m. atsiranda pokyčių. Daugiau greito tempo, aliteracijų, chromatizmų
melodijose, intonacinio rafinuotumo. Ryškėja ritmų plastika. Nebevyrauja viena melodija, o
melodizuojama visa faktūra.

Nacionalistiškumas, folkloras muzikoje. Įtaka

 Nacionališkumui įtaką padarė jo aplinkos muzika: klasikos ir salono mišinys, įvairios kilmės
giesmės, o folkloro plotmėje – tėvų namuose dainuojamos dzūkiškos Druskininkų apylinkių
dainos.
 liaudies dainos dažnai monotoniško ritmo - tai žavėjo Čiurlionį.
 Paskutinių metų kūryboje neretai randama asimetrijos (tritaktės frazės arba sakiniai, kas taip pat
būdinga liet. liaudies dainoms)

Kiti bruožai.

 M. K. Čiurlionis neretai naudojo dirbtines dermes (sudaroma iš pasikartojančios pustonio ir

tono grandinės.(Preliudas A dur..))
 M. K. Čiurlionio kūriniuose randame itin mėgstamą ritminę sekvenciją ir aštuntinių judėjimą.
 Čiurlionio muzikinės linijos dvilypės – vienos - kryptingos melodijos, siekiančios aiškių
kulminacijų, kitos- santūrios, be ryškių kulminacijų, grįžtančios į išeities tašką.
 Naudoja basso ostinato, polimetriją
 Ankstyvojoje savo kūryboje naudojo buitinių žanrų elementus (šokius (mazurka, valsas..),
kažkokio maršo ritmus; “choro” faktūras)
 Garsų aukščiu, trukme, artikuliacija stengdavosi perteikti kokią nors simbolinę reikšmę.