2 SKAIDRE (Vėliau, XVIII a. antroje pusėje klasicizmo estetiką atskleidė Vienos klasikai – J. Haidnas, V.

A
Mocartas, L. van Bethovenas.) Jie vystė įvarius žanrus, daug nusipelnė klasikinės simfonijos, sonatos,
kvarteto sukūrime. Šie žanrai tapo cikliniais, kurie susidėjo iš trijų arba keturių dalių.

• (Vienos klasikai įtvirtino homofoninį stilių.) Jų harmonija – funkcinė, pagrįsta T,S,D funkcijomis.
Jų muzikinė formos sandara labai logiška, aiški. Vyrauja simetriškumas, periodiškumas.
Paprasčiausią formos grandį dažnai sudaro 8 ar 16 taktų periodas. (Tokiam kvadratiškumui
įtakos turėjo vokiečių liaudies dainų ypatybės.)

• 3 SKAIDRE(PATI PRADZIA SKAITYTI!): Sonatos terminas yra kilęs iš italų kalbos (it.sonare-
skambėti). Jau XVI a. Pabaigos instrumentinės pjesės buvo vadinamos sonatomis. Pradžioje šis
žanras nebuvo siejamas su konkrečia forma, žanras mažai kuo skyrėsi nuo tuo metu būdingos
dainos, kanconos. Tai buvo kūrinys, kuris sudarytas iš skirtingų epizodų, dalių. (Apie 1700
metus susiformavo du pagrindiniai sonatų tipai - Bažnytinė bei kamerinė sonata ir - Klasikinė
sonata. )

Klasikinę sonatą suformavo trys vienos klasikai: J. Haidnas, V.A. Mocartas bei Bethovenas. <...>
IS SKAIDRES: (Klasikinės sonatos ciklą sudaro trys dalys: greita-lėta-greita)Pas jį kai kurių sonatų
pirmosios dalys yra ne greitos, o lėtos pvz. ,,Mėnesienos‘‘ sonata, kuri yra atliekama adagio sostenuto.

4SKAIDRE) (vyrauja trys formos padalos: ekspozicija, temų perdirbimas ir repriza.) Ekspozicijos
svarbiausias tikslas yra perteikti kontrastingas temas - pagrindinę temą (pagrindinėje tonacijoje) bei
šalutinę tema(dažniausiai D funkcijos tonacijoje). Tarp jų gali būti jungiamoji partija, ir taip pat
baigiamoji.

5 SKAIDRE(L. Bethovenas sukūrė iš viso trisdešimt dvi sonatas fortepijonui) ir jas rašė visą savo
gyvenimą. Pagal sukūrimo laiką jos yra muzikologų skirstomos į trys grupes: ankstyvąsias,viduriniojo
periodo ir brandžiąsias. Pirmuoju kūrybos laikotarpiu L.Beethovenas parašė penkiolika fortepijoninių
sonatų, antruoju - dvylika, trečiuoju - penkias.

TARP 5 IR 6 SKAIDRIU Mano analizuojama Bethoveno sonata op. 13, nr. 8 parašyta 1798 metais, kai
kompoz buvo 27 metai, todėl priskiriama ankstyvajam sonatų periodui. Beethovenas šį kūrinį
dedikavo savo draugui kunigaikščiui Karlui von Lichnowskiui. Nors paprastai manoma, kad tai vienas iš
nedaugelio kūrinių, kuriems pavadinimą suteikė pats kompozitorius, iš tikrųjų kūrinį pavadino Grande
sonate pathétique (Beethoveno pageidavimu) leidėjas, kuriam imponavo tragiška sonatos sonorika.
Šiam kompozitoriaus periodui yra būdinga J.Haidno bei V.A. Mocarto įtaka. Bethovenas, galima sakyti,
neretai renkasi c-moll tonaciją, norėdamas pavaizduoti herojišką, ekstravertišką, bekompromisinį
chrakterį. Tai būdinga tiek šiai sonatai, tiek kitiems jo kūriniams (pvz. simfonija nr 5, arba jo koncertas
fortepijonui ir orkestrui op.37).

PO 6 SKAIDRES: Taigi, tempų atžvilgiu matosi, kad kompozitorius išlaiko klasicizmui būdingą sonatinį
ciklą: greta-lėta-greta. Taip pat kompozitorius naudoja ir tonacinį repriziškumą cikle, kadangi pirmoji
dalis yra c-moll tonacijoje, antrojoje dalyje kompozitorius įveda kontrastą ne tik tempo atžvilgiu,bet
taip pat keičiasi tonacija iš minoro į mažorą – is c‘moll i As-dur. Galiausiai trečioje dalyje vel grįžta c-
mol tonacija.
GALAS!!!(Tokiu būdu jis puikiai vysto muzikinę medžiagą, sukuria bendrumo tarp partijų, vystosi
muzikinė dramaturgiją.) PASKUTINĖ SKAIDRĖ(po paskutines patraipos): Nors šioje sonatoje nėra daug
novatoriškų pokyčių, kiek kompozitoriaus vėlesnėse sonatose, tačiau galima įžvelgti būtent šiam
kompozitoriui būdingą dramatizmą, savotišką polinkį su muzika veržtis į priekį, heroizmą. Harmonija pas
jį yra kiek tirštesnė nei kitų Vienos klasikų, daugiau vyrauja nukrypimų.