JOZEFAS HAIDNAS

(1732—1809)
XVIII amžius, vadinamas sviečiamuoju, reikšmingas muzikai: tada atsirado simfonijos žanras (kartu su juo ir
kiti sonatines-ciklines formos kūriniai), susiformavo vadinamoji Vienos klasikių mokykla. Jos pir-masis
atstovas — austrų kompozitorius Jozefas Haidnas.
BIOGRAFIJA. Jozefas Haidnas gimė 1732 m. kovo 31 d. viename Austrijos kaimelyje, karietų meistro
šeimoje. Dar budamas mažas, jis giedojo baznytiniame chore Vienoje, mokesi groti klavesinu ir smuiku.Bet
štai atejo laikas,kai Haidno balsas ėmė keistis ir jis nebegalėjo dainuoti. Pašalintas iš kapelos, berniukas
klaidžiojo Vienos gatvėmis, kol rado prieglaudą ankštame draugo kambarėlyje. Jausdamas žinių trūkumą,
Haidnas pradėjo dirbti italų kompozitoriaus ir dainavimo mokytojo N. Porporos akompaniatoriumi.Tiesa,
jam teko eiti ir tarno pareigas-valyti įžymiojo maestro batus, tvarkyti kambarius, taciau kartais jis išgirsdavo
naudingų patarimų, mokesi kompozicijos teorijos. Ištisus 30 metų (nuo 1761 m.) Haidnas buvo vengrų
kunigaikščio P. Esterhazio orkestro kapelmeisteriu. Jis ne tik vadovavo orkestrui, bet ivairių svenčių
progomis turejo rasyti simfonijas, styginius kvartetus ir kitus kūrinius. Be to, Haidnas privalejo: nuo pat ryto
sėdėti kunigaiksščio priimamajame kambaryje ir laukti jo nurodymų; reikalauti is orkestrantų disciplinos,
įrasyti vėluojanciujų pavardes į pabaudų knygą; saugoti instrumentus, gaidas ir t. t. Tokioje žeminančioje
padėtyje buvo atsidurę ir daugelis kitų to meto kompozitorių.
Haidnas kūrė daug. Pirmaisiais tarnybos pas Esterhazį metais jis parašė tris nedideles programines
simfonijas, pavadintas ,,Rytas", ,,Vidurdienis" ir ,,Vakaras", o po desimties metų sukurta ,,Atsisveikinimo"
simfonija buvo jau 45-oji! Kada kunigaikštis pastate naujus rūmus — vasaros rezidenciją su teatru, Haidno
pareigos tapo dar atsakingesnes — teko rašyti operas, zingšpylius. Kompozitoriaus vardą išgarsino 6
,,Paryziaus" simfonijos, pirma, kartą atliktos Paryžiuje 1786 m., ir kelionė į Angliją, kur jis parasė 12
,,Londono" simfonijų. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Haidnas praleido Vienoje,kur ir mirė 1809m.
geguzės 31d. Geriausi to laikotarpio kūriniai- oratorijos: „Pasaulio sutvėrimas“ (biblijos siuzetu) ir ,,Metu
laikai“; jose jauciama Hendelio įtaka.
KŪRYBOS APŽVALGA. Haidno kųrybinį palikimą sudaro 104 simfonijos, apie 70 divertismentų ir kitų kūrinių
orkestrui, 50 koncertų, įvairiems instrumentams su orkestru, 83 styginiai kvartetai ir beveik tiek pat kitų
kamerinių ansamblių, 33 sonatos fortepijonui (klavesinui), operos ir kt. Ypač dideli Haidno nuopelnai
instrumentinei muzikai, pirmiausia simfonijai ir styginiam kvartetui. Sių žanrų kūriniuose formuo-jasi ciklinė
struktūra — keturios kontrastingos dalys bei atskirų dalių muzikinės formos ypatumai. Haidno kūryba
glaudžiai susijusi su įvairių, tautų muzika, jis dažnai naudoja liaudies melodijas, sumaniai jas plėtodamas.
Ryšys su liaudies menu apsprende ir muzikos pobūdįjoje nėra liūdesio, dominuoja giedra, šviesi nuotaika,
gyvenimo džiaugsmas.
KLASIKINES SIMFONIJOS RAIDA. Simfonijos žanras ilgai formavosi įvairių tautų kompozitorių kūryboje,
tačiau jo apibendrintoju, pagrindėju laikomas J. Haidnas. Čia reikia prisiminti italų operos uvertiūrą (kurios
skirtingo tempo epizodų priešpastatymas turejo poveikio simfonijos dalių kontrastui), kompozitorių D.
Skarlatį, nustačiusį vadinamąją senovinę sonatinę formą, J. S. Bacho sūnų kūrybą. Simfonijai formuotis
padėjo ir italai A. Vivaldis, L. Bokerinis (1743—1805). Simfonijose ir kituose to meto kūriniuose įsigali
homofoninis stilius, taciau polifo-nijos elementai neišnyksta, jie papildo, paryškina homofoninę muziką.
Klasikinę simfoniją paprastai sudaro keturios dalys. Pirmoji, pati reiksmingiausia dalis yra sonatos formos ir
vadinama sonatiniu allegro. Ji paremta dviejų (ir daugiau) kontrastingų temų gretinimu. Simfonija
dažniausiai prasideda įžanga, po kurios seka veržlaus pobūdžio pagrindinė pirmosios dalies tema. Po
tarpinio epizodo (jungiamosios partijos) pasigirsta antroji, šalutinė tema (daininga, lyrinė) ir baigiamasis
epizodas. Visa tai sudaro pagrindinę sonatos formos dalį, vadinamą ekspozicija. Jos paskirtis — parodyti
svarbiausias kūrinio temas (kad klausytojas geriau jas įsimintų, ekspozicija neretai kartojama). Ekspoziciją
pakeičia temų plėtojimo epizodas, kuriame pasigirsta klausytojui jau pazįstamos melodijos. Jos skaidomos į
trumpesnes frazes ir motyvus, dramatizuojamos, dar labiau priešpastatomos viena kitai. Ekspozicijoje
vyrauja dvi tonacijos, o čia jų daug. Tonacijų nepastovumas, savotiškas ,,klaidžiojimas" suteikia muzikai
intensyvumo, įtampos. Po temų perdirbimo seka repriza ir koda.
Antroji simfonijos dalis lėta, tarsi perkelia klausytoją į kitą pasaulį. Jai būdingas ramus, lyrinis muzikos
pobūdis, melodingumas, paprastesnė forma.
Trečioji dalis — menuetas — šokis, savo pobūdžiu artimas liaudies muzikai. Menueto viduryje yra trio. Šis
pavadinimas išliko iš tų laikų, kai kųrinio vidurinysis epizodas buvo atliekamas trimis instrumentais.
Finalas apibendrina visą kurinį. Jis yra greito tempo, giminingas pirmajai daliai. Tipiškiausia finalo forma —
rondo — neretai turi rondo ir sonatinio allegro bruožų.
Kontrastingos simfonijos dalys

sudaro vieningą kurinį. Jas, išskyrus antrąją, sieja viena tonacija ir intonaciniai-melodiniai ryšiai, t. y. bendri
įvairių temų intervalai, panašios melodinės atkarpos, ritmika. Klasikinė simfonija atkuria gyvenimo vaizdus:
priesiškų jegų susidūrimą, dramatizmą (I dalis), lyriką (II dalis), žanrinius-buitinius paveikslus (menuetas ir
finalas). Jos atskirų dalių forma ir ciklo struktūra iš esmės nepasikeitė iki mūsų dienų.
Haidno simfonijos. 104 Haidno simfonijos nėra lygiavertes: vienos jų labai artimos siuitoms ir
divertismentams, kitose kompozitoriaus stilius tik formuojasi. Haidno kurybos viršūnė — 12 ,,Londono"
simfonijų, kurios, ypač Es-dur (Nr. 103) ir D-du(Nr. 104), pasižymi šviesia, optimistine nuotaika,
kompozitoriui būdingu jumoru ir šokių ritmais.
Kai kurios Haidno simfonijos turi programinius pavadinimus, dažnausiai duotus ne autoriaus, o klausytojų.
Šiuo atžvilgiu iš ,,Londono" simfonijų išsiskiria,,Kariškoji" ir ,,Laikrodis", iš ankstyvesniųjų — „meška“,
,,Višta“, ,,Karalienė“. Šie pavadinimai nenusako kūrinių turinio, o nurodo kai kuriuos jų programinius-
vaizdinius epizodus, pavyzdžiui laikrodžio tiksėjimo imitavimą, kariską triūbos signalą.
1772 m. sukurta ,,Atsisveikinimo" simfonija (Nr. 45, fis-moll) priklauso prie tų retų Haidno kūrinių, kuriuose
džiugią nuotaiką pakeičia liūdesys, nerimas. Šią simfoniją kompozitorius parašė, suzinojęs, jog kunigaikštis
Esterhazis ruošiasi atleisti visus orkestrantus. Keturios pirmosios dalys sudaro tarsi savarankišką kurinį,
kuriame vyrauja susijaudinimas, ilgesys. Po audringo Presto (IV d.) prasideda lyrinis, liūdnas Adagio.
Pragrojęs kartu su visais, valtornistas atsikelia, pasiima natas ir,užpūtęs savo žvakę, nueina. Juo paseka
fagotistas, obojistas, stygininkai. Pagaliau scenoje lieka du smuikininkai, kurie tyliai ir beveik tamsoje baigia
simfoniją. Ši muzika taip sujaudino kunigaikštį, kad jis atsisakė savo ketinimų.
Haidno simfoniniai kūriniai parašyti nedidelės sudėties orkestrui, kurį sudaro fleitos, obojai, fagotai,
valtornos, triūbos (visų po du), timpanai ir styginiai (I ir II smuikai, altai, violončelės ir kontrabosai). Tik
paskutiniosiose simfonijose orkestras papildomas klarnetais.Varinių instrumentų vaidmuo Haidno orkestre
menkas, jie tik paryškina harmoniją. Panašus uždavinys tenka violončelėms ir kontrabosams, kurių partijos
labai dažnai nesiskiria.
Oratorija ,,Metų laikai“ - vienas svarbiausių Haidno vokalinių-instrumentinių kurinių. Kompozitorius ne
pirmas ėmėsi šios temos (prisiminkime Vivaldį), tačiau jam labiau rūpėjo nupiešti ne muzikinius peizažus, o
zmonių gyvenimo vaizdus.“Metų laikai“- tai valstiečių buities muzikinis metraštis. Oratorija parašyta
orkestrui, mišriam chorui ir trims solistams, suside iš rečitatyvų, arijų, ansambių,chorų bei instrumentinių
epizodų. Solistai dainuoja senojo artojo Simono, jo dukters Hanos ir jauno valstiečio Luko partijas. Ir jie, ir
choras (t. y. valstiečiai) pasakoja apie savo gyvenimą. Kūrinio dalys pavadintos metų laikų vardais. Kiekviena
jų prasideda programine simfonine įžanga: I dalies įžanga vaizduoja ,,perėjimą iš žiemos į pavasarį“,
II-,,auštantį rytą“, III-,,žemdirbio, nuėmusio nuo laukų gausų derlių, džiaugsmą“ ir IV-,,artėjančios žiemos
rūkus". Įžangų muzika yra apibendrinančio pobūdžio, o kiti epizodai nuoširdesni, labiau susiję su liaudies
melodijomis. Oratorijoje nevengta ir iliustraciniu momentų: galima išgirsti gaidžio giedojimą, šunų lojimą
medžioklėje, griaustinį, verpstės dūzgimą. ,,Metų laikų“ dalys kontrastingos: ,,Pavasaris" piešia bundančią
gamtą, ,,Vasara"-vaizduoja kaitrią dieną, ,,Ruduo"-medžioklės sceną, o ,,Žiema"- niūrų šalčio sukaustytos

gamtos paveikslą bei vakaronę kaimo pirkioje. Šalia chorų, kurie oratorijoje ypač svarbūs, pažymėtinos dvi
Simono arijos. Pavasarį jis džiaugiasi sužaliavusia gamta ir, ardamas lauką, linksmai dainuoja.
Skirtingo pobūdžio yra IV dalies Simono arija. Čia jo lūpomis tarsi kalba kompozitorius, apibendrindamas
kūrinį. Senojo artojo mintis tokia: panašiai, kaip metų laikai, keičiasi ir žmogus-po vaikystės ateina jaunystė,
veliau-subrendimo metai, pagaliau senatvė. Ir tik tada negaila skirtis su gyvenimu, jeigu jis buvo prasmingas,
jeigu jį lydejo darbas, suteikiantis žmonėms laime.

Franz Joseph Haydn

Jozefo Haidno portretas, dail. Tomas Hardis, 1792 m.

Francas Jozefas Haidnas (vok. Franz Joseph Haydn; 1732 m. kovo 31 ar balandžio 1 d. – 1809 m. gegužės

31 d.) – austrų kompozitorius klasikas. Jam esant gyvam, pirmasis vardas Francas nevartotas (paties noru), ir
dabar dažniau kompozitorius vadinamas tiesiog Jozefu Haidnu.

[taisyti]Biografija

Gimė Rorau miestelyje (Žemutinė Austrija). Tėvas Matijas Haidnas, motina – Marija Koler. Nė vienas iš tėvų
nebuvo muzikantas, nors Matijas mėgo atlikti liaudies muziką. Tėvai pastebėjo savo sūnaus talentą, todėl sutiko
su giminaičio Johano Matijo Franko pasiūlymu pasiimti jaunąjį Haidną pas save mokymui. Dar šešerių nesulaukęs
berniukas persikėlė į Hainburgą ir daugiau nebegyveno su tėvais. Franko gyvenimas nebuvo lengvas: vaikas
būdavo alkanas, prastai apsirengęs, tačiau jis greitai išmoko skambinti klavesinu ir griežti smuiku, taip pat giedojo
bažnyčios chore.

1740 m. berniuką pastebėjo Vienos Šv. Stepono katedros chormeisteris, ir Haidnas paliko Franką. Nors Vienoje jo
taip pat niekas nelepino, Šv. Stepono katedra buvo svarbus Europos muzikinio gyvenimo centras, čia buvo
atliekama žymių kompozitorių naujausia muzika, taigi Haidnas nemažai išmoko. 1749m., mutavus balsui, jis buvo
atleistas. Benamiu tapęs būsimasis kompozitorius vieną naktį turėjo praleisti parke ant suoliuko, tačiau jį priglobė
draugai, ir Haidnas pradėjo laisvo muzikanto karjerą: dirbo samdomu muzikantu, mokė muzikos. Šiuo periodu
parašė pirmuosius styginių kvartetus bei operą.

1757 (1759) m. Haidnas tapo grafo Karlo fon Morcino kapelmeisteriu. Jis dirigavo grafo orkestrui ir būtent jam
sukūrė pirmąją savo simfoniją. Morcinas vėliau buvo priverstas atsisakyti muzikantų paslaugų, tačiau Haidnui
iškart (1761 m.) pasiūlyta tapti įtakingos ir turtingos Esterhazių šeimos kapelmeisterio padėjėju. Senajam
kapelmeisteriui mirus 1766 m., Haidnas užėmė jo vietą. Esterhazių šeimai Haidnas tarnavo iki mirties (su
pertraukomis). Jis su jais keliavo iš vienos rezidencijos į kitą: Aizenštato rūmų, žiemos rūmų Vienoje ir Esterhazos
– naujų didingų rūmų Vengrijoje. Haidno pareigos buvo rašyti muziką, vadovauti orkestrui, atlikti kamerinę muziką
savo patronams ir su jais. Jis padidino orkestrą iki 25 atlikėjų. Kunigaikščiai Esterhaziai (iš pradžių Paulius
Antonas, paskui – Nikolajus I) buvo patenkinti Haidno darbu ir suteikė jam sąlygas tobulėti kaip menininkui.

Nikolajus Esterhazis

1760 m. Haidnas vedė Mariją Aną Keler, kuri buvo vyresnioji jo buvusios meilės – Terezos Keler – sesuo. Su
žmona nelabai sutarė ir nesusilaukė vaikų. Galbūt turėjo vieną ar pora vaikų su mylima dainininke Luidžija Polceli.

Dirbdamas pas Esterhazius, Haidnas parašė daug kūrinių ir išpopuliarėjo. Ilgainiui jis ėmė rašyti ne tik darbdaviui,
bet ir leidėjų užsakymu. Apie 1781 m. susidraugavo su Mocartu, kurio darbais žavėjosi ir visokeriopai stengėsi
padėti. Abu buvo tos pačios masonų ložės nariai. 1789 m. Haidnas susibičiuliavo su Marija Ana fon Gencinger,
kunigaikščio Nikolajaus gydytojo žmona. Jų santykiai buvo artimi, tačiau platoniški.

1790 m. kunigaikštis Nikolajus mirė. Jo įpėdinis nebuvo muzikos mėgėjas, tad atleido rūmų muzikantus, o Haidnui
paskyrė pensiją. Šis apsigyveno nuosavame name Vienoje, o vėliau, pakviestas impresarijaus ir smuikininko
Johano Pėterio Salomono, nuvyko į Angliją. Vizitai 1791-2 ir 1794-5 m. buvo sėkmingi: klausytojai plūste plūdo į
Haidno koncertus, kompozitorius susilaukė šlovės ir praturtėjo. Haidnas svarstė galimybę apsistoti Anglijoje visam
laikui, tačiau sugrįžo į Vieną, pasistatė didelį namą ir ėmė rašyti stambius religinius kūrinius chorui su orkestru.
Šiuo laikotarpiu atsirado žymiosiosoratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ ir „Metų laikai“.
1802 m. paūmėjo liga, kuria kompozitorius jau kurį laiką sirgo. Jis fiziškai nebegalėjo rašyti muzikos. Nors Haidnu
rūpinosi tarnai, jis buvo nuolat lankomas, paskutiniai gyvenimo metai nebuvo laimingi. Jis dažnai pianinu
skambindavo „Dieve, saugok imperatorių Francą“ (Gott erhalte Franz den Kaiser), savo paties sukurtą 1797 m. Ši
melodija vėliau panaudota Austrijos ir Vokietijos himnams.

Haidnas mirė 1809 m., po Napoleono Vienos puolimo.

[taisyti]Kūryba

Nors Haidnui pradėjus kurti simfonija jau buvo susiformavusi, jo simfonijos yra ankstyviausios iš priskiriamų
„standartiniam“ repertuarui. Tačiau jis tikrai gali būti vadinamas styginių kvarteto pagrindėju.

Haidno muzikai būdingas trumpų paprastų muzikinių motyvų vystymas. Kai kuriuos tuo metu trumpus, už vokalinę
muziką mažiau svarbius žanrus, tokius kaip simfonija, jis išplėtė ir ištobulino. Haidno dėka išsivystė
klasikinė sonatos forma: lėtoje, dominantės tonacijoje atliekamoje įžangoje vyrauja nebūtinai su pagrindinėmis
temomis susijusi medžiaga, greitai pereinanti į ekspoziciją, kurioje pristatomos temos; vystyme temos keičiamos,
moduliuojamos, skaidomos, įjungiama naujos medžiagos (Haidno vystymai ilgesni ir sudėtingesni už
Mocarto); sugrįžime grįžtama į pagrindinę tonaciją ir į ekspozicijos medžiagą; galiausiai gali būti baigiama koda,
kurioje parodomos kitos teminės medžiagos galimybės. Klasikinei muzikai buvo svarbūs perėjimai nuo
ekspozicijos prie vystymo ir nuo vystymo prie sugrįžimo. Haidnas pereidavo šmaikščiai, neretai dramatiškai,
uždelsdamas. Apskritai Haidnas žinomas dėl „juokų“, kuriuos įpindavo į savo muziką: pavyzdžiui, simfonijoje nr.
94, pavadintoje „Staigmena“, netikėtai garsiai užgieda choras.

Kai kurie Haidno kūriniai žymimi opus, tačiau taip pat dažna Hob – Antonio fon Hobokeno – klasifikacija (1957).

Haidnui priskiriamos 104 simfonijos, 13 mišių, virš 80 styginių kvartetų, oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ ir „Metų
laikai“, sonatos ir trio fortepijonui, koncertai ir k